„Dauguma žmonių iš pradžių manė, kad šiuolaikinis šokis yra voliojimosi, įvairių pratimų ir kombinacijų ant žemės sintezė. Aš esu prieš tokį pasakymą. Šiuolaikinis šokis yra laisvė“, – sako viena šiuolaikinio šokio kūrėjų Loreta Juodkaitė. Kartais nelengva perskaityti menininko žinutę, tačiau, pasak pašnekovės, patys šokėjai nėra užtikrinti, kokia forma jų mintis gali atsiskleisti scenoje. Apie šiuolaikinio šokio subtilybes bei gyvavimą Lietuvoje – pokalbis su L. Juodkaite.
Kalbant pasauline prasme, manau, kad Lietuvoje šiuolaikinio šokio mes kol kas neturime.
Loreta Juodkaitė
– Visų pirmiausia, kaip šiuolaikinis šokis atkeliavo į Lietuvą, kas yra jo pradininkai?
Šiuolaikinis šokis Lietuvoje turi gana trumpą istoriją. Kaip šio meno pradininkus paminėčiau Birutę Letukaitę, Airą Naginevičiūtę-Adomaitienę, Vytį Jankauską. Vėliau modernų šokį plėtojo Audronis Imbrasas, sukūręs šokio informacijos centrą, atsirado „Menų spaustuvė“. Pastebiu, kad šiuo metu atsiranda vis daugiau šiuolaikinio šokio. Tačiau mes neturime šio meno mokyklų.
Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ruošia šokėjus-aktorius, bet, mano nuomone, tai nėra profesionalu šokio prasme. Taip pat M. K. Čiurlionio menų mokykloje neseniai atsirado modernaus šokio skyrius, į kurį galima pereiti iš baleto. Kol kas, kaip minėjau, modernaus šokio mokymo sistemos dar neturime, tačiau tikiuosi, kad ji laikui bėgant išsivystys. Manau, dabar daugėja žmonių, reguliariai besilankančių spektakliuose, suprantančių, kas yra modernus, šiuolaikinis šokis. Jie lankosi festivaliuose „Naujasis Baltijos šokis“, „Aura“, į kuriuos atvežami tikrai geri šokio darbai, galima susidaryti nuomonę, kokios tendencijos vyrauja šio meno pasaulyje.
Vis dėlto tie darbai atrenkami remiantis tam tikru skoniu, temomis, finansais. Jei Lietuvos žiūrovai pamatytų Nyderlandų teatro atliekamą šokį, manau, kad akys dar plačiau atsivertų ir galėtume aiškiau šnekėti apie šiuolaikinio šokio lygį. Šie šokėjai turi labai stiprius baleto pagrindus ir puikiai atlieka modernųjį šokį. Aišku, negalime lyginti Nyderlandų, kur šiuolaikinio šokio tradicijos yra senos, su Lietuva. Tačiau, kalbant pasauline prasme, manau, kad Lietuvoje šiuolaikinio šokio mes kol kas neturime.
– Vadinasi, mąstote, kad Lietuvoje šiuolaikinio šokio mokykla dar nėra susiformavusi? Ką turėtume daryti, kad ji gimtų?
Taip, be to, mes dar neturime savo stiliaus. Daug ką perėmėme iš teatro mokyklų. Jei nematome nieko daugiau, tik tai, kas vyksta čia, susiformuoja tam tikra „lietuviška“ filosofija, įsivaizdavimas ir buvimas scenoje. Kalbant apie techniką, mes turime klasikinį rusišką baletą. Trūksta laisvės. Manau, kad ta mokykla formuosis labai lėtai ir tam, kad ji įgytų savitą skonį, reikia labai daug metų. Kita vertus, modernus lietuvių šokis ateityje turės savo specifiką ir galbūt nereikia veržtis būti perdėm europietiškais, nes tai, ką mes turėjome ir turime, yra unikalu.
Mes galime tuo didžiuotis ir tai išsaugoti bei surasti savo prigimtį. Manau, jog LMTA esanti modernaus šokio specialybė turėtų jungtis su M. K. Čiurlionio baleto mokykla, nes aštuoniolikmetis žmogus paprasčiausiai negali šokti modernaus šokio, atėjęs iš gatvės ar prieš tai šokęs pramoginius šokius. Viskam reikia laiko: kūno įdirbis, randai – per visa tai reikia perlipti. Taigi, sujungus visas pajėgas, šią mokyklą sukurti įmanoma.
– Ar yra atskiriama, kas yra šokėjas-choreografas ir šiuolaikinio šokio atlikėjas?
Visi supranta, kas yra baleto ar liaudies šokių šokėjai. Klasikinis baletas visą laiką turi siužetą, dažniausiai spektakliai statomi pagal jau egzistuojantį libretą, kaip „Karmen“, „Ana Karenina“ ir t. t. Klasikinio baleto šokėjai naudoja labai sunkią techniką, jau nuo mažens tam tikra prasme kūnas yra deformuojamas, sąnariai labai greitai pavargsta. O kuo skiriasi šiuolaikinis šokis ir baletas? Kodėl atsirado šiuolaikinis šokis? Anksčiau baletas buvo karalių šokis. Tačiau visą laiką atsiranda kažkas, kas sukelia revoliuciją.
Viena iš tokių šokėjų-revoliucionierių buvo Isadora Duncan, kuri pradėjo plėsti judesio atlikimo amplitudę ir „žodyną“. Aš klasikinį baletą visuomet lyginu su akademiniu piešimu: tai yra preciziška. Kiekvienas mažiausias pėdos pasukimas yra suskaičiuotas. Choreografu gali dirbti tiek šiuo metu kuriantis, tiek buvęs šokėjas, tiek niekada nešokęs, bet kuriantis šokį žmogus. Choreografas turi būti labai išsilavinusi asmenybė, tikras menininkas.
Manau, šokėjas irgi turi būti menininkas, bet dauguma šokėjų yra tiesiog atlikėjai. Kartais atrodo, kad jie – kaip mašinos – tiesiog atlieka judesius. Bet, aišku, kiekvienas šokėjas – žmogus ir jis šokiu išreiškia savo emociją, spalvą. Todėl atsiranda primos, solistai ir t. t. Tie, kas darbą atlieka tvarkingai, bet nieko „netransliuoja“ , vieni negalėtų atlaikyti spektaklio, publika pradėtų žiovauti. Labai dažnai solistai tampa ir choreografais, nes turi daugiau vizijų, fantazijų, nori viską išsiaiškinti giliau. Choreografas turi viskuo domėtis, jis beveik negyvena savo gyvenimo. Labai retai pasitaiko ir tokių atvejų, kad žmonės, dirbantys tik su klasikiniu šokiu, sukuria modernaus šokio šedevrą, tačiau tai kainuoja daug daugiau pastangų: jiems reikia kūrybiškai išsilaisvinti.
Dauguma žmonių iš pradžių manė, kad šiuolaikinis šokis yra voliojimosi, įvairių pratimų ir kombinacijų ant žemės sintezė. Aš esu prieš tokį pasakymą. Šiuolaikinis šokis yra viskas, kas šiandieną vyksta su šokiu visame pasaulyje. Šiuolaikinis šokis yra laisvė. Žinoma, būna, kad toje laisvėje atsiranda šarlatanų, saviveiklininkų, kurie nežinodami ir nesusidurdami su įvairiomis technikomis, kurių yra labai daug, bando kurti šiuolaikinį šokį, kuris yra tiesiog studentiško lygio.
– O kokie reikalavimai yra keliami šiuolaikinio šokio šokėjams?
Vaikinų atveju yra truputį lengviau, nes vyrų šokyje visuomet būna mažiau. Dažniausiai reikalaujama turėti klasikinio baleto pagrindus, kartais būna išvardijama, kokias technikas reikia mokėti, o kartais reikia ir modernaus šokio patirties. Be to, šokėjas dar turi mokėti dainuoti, nebijoti viešai kalbėti scenoje, mokėti kitų stilių šokius – visa tai yra pliusai. Kalbu apie patį aukščiausią modernaus šokio lygį.Kuriant šiuolaikinį šokį galima visiška laisvė, spektaklis gali būti statomas ir be jokio siužeto, gali dominuoti tik kompozicija arba choreografo filosofija ir interpretacija. Šiuolaikiniame šokyje svarbi idėja – konceptualizmas. Tačiau tam reikia turėti labai gerus klasikinio baleto pagrindus.
– Kiekvienas kūrėjas siunčia savo žinutę, tačiau kaip auditorija turėtų šią žinutę skaityti, į kokius šokio elementus turėtų atkreipti dėmesį? Kaip žiūrovui pasiruošti šiuolaikinio šokio spektakliui?
Viskam turi ateiti savas laikas. Niekaip nepasiruoši, jei nesi matęs šiuolaikinio šokio. Tačiau, jei jau teko matyti baletą ar liaudies šokius, tuomet reikia nusiteikti, jog čia viskas bus kitaip. Paprasčiausiai niekada negali žinoti, ką pamatysi. Aišku, šokį, nors… jo gali ir nebūti. Gali būti tik judėjimas. Visa tai priklauso nuo idėjos. Tarkim, prancūzų šokis tapo itin konceptualus – jie mažiau šoka, bet turi labai daug eksperimentinių trupių.Mes dažnai nežinome, ką „atveža“ įvairūs festivaliai.
Taigi, reikia nusiteikti, kad žiūrovas ne visada išvys būtent šokį. Tarkim, dauguma žmonių nusivylė, kai kartą viename „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklyje žmonės išvydo dainuojančius šokėjus, nors tikėjosi šokio. Na, o prieš einant į lietuvišką modernaus šokio spektaklį, žiūrovui siūlyčiau pasidomėti, koks kūrėjų stilius, ką jie jau yra pastatę. Be to, reikia suprasti, kad nebūtinai tai, ką perskaitysime apie spektaklį, akivaizdžiai ir pamatysime scenoje. Šokyje galbūt gali nepatikti idėja, tačiau gal patiks kažkokie judesiai ar muzika. Šiuolaikiniame šokyje yra labai daug įvairovės, tad nereikia apsiriboti tik tuo, ką žinai.
– Ar dažnai choreografai atsižvelgia į gyvenimo aktualijas?
Manau, kad jie turėtų atsižvelgti ir įpinti tai į savo darbus. Dažniausiai darbuose šnekama ne apie pakilimus, nuopuolius, ekonomiką, o labiau apie išlikimą, prigimtį. Manau, to trūksta mūsų gyvenime. Dažniausiai šiuolaikiniame šokyje atsispindi temos, kurios aktualios visam pasauliui – karai, klimato pakitimai ir t. t. Svarbu plėsti savo akiratį, pažiūras ir tada atsiranda daugiau temų, apie kurias galima šnekėti šokiu.
– Vieni menininkai stengiasi perduoti mintį, o kiti – sujaudinti, sukrėsti auditoriją. Kurį kelią renkatės jūs?
Kartais yra labai sunku numatyti žiūrovo reakciją. Aš stengiuosi palikti laisvę žmogui pačiam nuspręsti, ar jis nori paskęsti toje erdvėje, emocijoje, kurią aš siūlau, ar nenori. Man kūrinio žinutė yra labai svarbi, nes tai yra pagrindas, nuo kurio aš pradedu darbą.
– Kartais auditorija kelia diskusijas, ar matytas kūrinys gali būti laikomas menu, ar kūrėjas tik žaidžia su žiūrovu. Ką manote apie tokią situaciją?
Čia tiesiog padėčiau daugtaškį, nes šiandien pasaulyje viskas galima. Iš tikrųjų, bandau suprasti tuos menininkus, kurie kuria kontroversišką meną. Aš ir pati žengiu užtikrintai ir mano tikslas nėra išorė, forma. Paviršutiniški dalykai – šokiruoti, nustebinti, padaryti naują šiuolaikinio meno kūrinį – man neįdomūs. Temos, kurios man yra aktualios, yra amžinos. Dažniausiai jos nėra naujos, bet pamirštos. Bandau dirbti asketiškai, man labai patinka natūralūs elementai – vanduo, žemė, smėlis.
Negaliu sakyti, kad ateityje nekursiu tokio darbo, kur žiūrovai pasijus nejaukiai. Visko gali būti. Kiekvienas turime dalykų, kurių nenorime matyti, nors žmonės galvoja, kad jie yra viskam atviri, bet taip nebūna. Kartais menininkas gali rodyti labai gerą darbą, bet žiūrovai jo nepriima, arba atvirkščiai – gal tai tiesiog instaliacija, skirta šokiruoti, bet staiga žiūrovai atsiveria, nors profesionalai sako, jog tai – ne meno kūrinys.
Manau, kad menininkas turi būti profesionalas savo srityje, daug kuo domėtis. Tada galbūt jam užteks išeiti į sceną ir pakelti ranką ar tiesiog pastatyti kėdę, o gal išvis scenoje nepasirodyti – tai jau bus konceptualu. Todėl ir pasakiau, kad šioje vietoje galiu padėti daugtaškį, nes kartais turiu aštrią nuomonę.Aš pati į tai žiūriu kontroversiškai, nes nežinau, ką sukursiu. Mane domina žmogaus vidus, tad nenutuokiu, kokia forma tai pasireikš. Kūryboje viskas vystosi nuosekliai, tačiau staiga atsiranda koks nors kitoks darbas, nes, kažką susapnavus, atsiranda nauja, neįtikėtina forma, kuri idealiai tinka konkrečiam spektakliui.
– Bet tai ir yra meno laisvė…
Taip! Kartais, jei aš nematau pastangų menininko darbe, pastebiu, kad spektaklis „neišieškotas“. Rezultatas man ne visada svarbus. Kartais darbas gali būti neužbaigtas, jame gali kažko trūkti, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad tame rezultate dažnai nematai gilaus proceso. Matai spragas. Tada pasidaro liūdna. Galiausiai imi mąstyti, kad tai – ne meno kūrinys. Dažnai menininkai kovoja už savo meną, bet kartais jie tiesiog neturi atsakymo. Svarbiausia yra būti ištikimam sau ir nemeluoti.
Komentuokite