Į priekį vedantis avangardas

Džiazo festivaliai į dienos (ar koncertinių salių) šviesą ištraukia muzikos mylėtojus ir vilioja juos naujomis muzikinėmis pažintimis, potyriais ir atradimais. Skirtingų festivalių virtinė nusidriekusi per visą šalį ir klausytojus jaudina nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens. Apie tai, kaip Lietuvoje organizuojami džiazo festivaliai atrodo Europos kontekste, kokia yra jų misija ir kodėl juos būtina išbarstyti po visą Lietuvą, kalbame su seniausio kasmetinio sostinės festivalio „Vilnius Jazz“ vadovu Antanu Gusčiu.

Kai pasakiau festivalio „Vilnius Jazz“ sumą, niekas nepatikėjo. Europai tokie biudžetai yra nesuprantami ir ta disproporcija išties šokiruoja.

Antanas Gustys

– Antanai, pirmiausia pabandykime suskaičiuoti, kiek Lietuvoje turime džiazo festivalių: „Vilnius Jazz“, „Vilnius Mama Jazz“, „Kaunas Jazz“, „Birštonas Jazz“, „Nida Jazz“, Klaipėdos Pilies džiazo festivalis ir dar keli mažesni. Ar toks skaičius yra reikalingas Lietuvai?

Tik nepamirškime ir mažesniųjų – Panevėžio, Kėdainių, Druskininkų džiazo festivalių. Norėtųsi, kad kiekvienas regionas turėtų savo festivalį, kuris būtų kuo panašesnis į vykstantį Birštone: „Birštonas Jazz“, manau, yra vienintelis festivalis, apimantis visą Lietuvą, nes į jį susirenka žmonės iš įvairiausių miestų, be to, atvažiavę atlikėjai jame paprastai išbūna visas dienas ir dalyvauja organizuojamuose jam session. Pastarųjų susibūrimų būna gana retai, nes muzikantai dažnai atvažiuoja tik labai trumpam laikui – kai kurie po kelių valandų turi koncertus kitose lokacijose, miestuose ar net šalyse. Taigi tokių regioninių džiazo festivalių pas mus tikrai gali būti, nes pamažu tampame europietiška šalimi. Galima net pajuokauti – tikra Europos šalis yra ta, kur kiekvienas kaimas turi savo alaus „bravorą“ ir džiazo festivalį.

– Galime daryti išvadą, kad kuo įvairesniuose šalies miestuose vyksta džiazo festivaliai, tuo didesnė ir kultūrinė sklaida regionuose.

Tai turi būti natūralu. Žmonės turėtų norėti gyventi ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose. Dabar, deja, miesteliai tuštėja, o Vakarų Europoje vyrauja tendencija, kad žmonės įsikuria ten, kur jiems gera, komfortabilu gyventi. Na, kad ir turėti galimybę nueiti į geros muzikos koncertą. Juk kultūra turi ateiti į žmones, o ne žmonės į kultūrą. Ne visa Lietuva turi suvažiuoti į vieną Vilniuje vykstantį pasirodymą… Kai tai įsisąmoninsime, manau, provincijose atsiras tikrai daugiau rimtų festivalių.

– Vilniuje šiuo metu turime du festivalius – „Vilnius Jazz“ ir „Vilnius Mama Jazz“. Ar galite įvardyti, kuo jie skiriasi?

Tiesą sakant, kol kas nematau labai aiškaus antrojo festivalio – „Vilnius Mama Jazz“ – veido. Atrodo, jog jis iki šiol ieško savęs. Tuo tarpu festivalį „Vilnius Jazz“ į priekį veda avangardas. Jei žmonės bijo šio žodžio, tai, sakykime, yra kūrybinio džiazo festivalis, skatinantis kūrybiškumą ir besistengiantis pristatyti kūrybiškas asmenybes. O juk kuriantis žmogus visada yra priekyje.

– O kuo skiriasi šių festivalių auditorijos?

Labai džiaugiuosi, kad į „Vilnius Jazz“ susirenka ne laikraštinis, siekiantis pigaus pasidemonstravimo, o tikrasis Lietuvos elitas. Tai – žmonės, kurie supranta muziką ir trokšta naujovių. Čia kasmet pristatomi nauji, dar komercinio svorio neturintys vardai, dažnai iki dalyvavimo festivalyje net nežinomi Lietuvoje. Šiame darbe matau didelę prasmę. Tai – edukacija, atradimas. Nuostabus jausmas, kai po festivalio prieina klausytojas ir pasako: „Tiek daug naujo sužinojau, prabudau!“

– Ar žvelgiant per „Vilnius Jazz“ istoriją didėja jaunųjų klausytojų ratas?

Šiuo klausimu susirūpinau prieš daugiau nei dešimtį metų, nes kartą, stovėdamas scenoje, pastebėjau, kad publika sensta kartu su manimi. Tai privertė mane sunerimti, supratau, jog tai – blogas simptomas. Juk jei auditorijos amžius auga kartu su tavuoju, tai jau yra lėtas ėjimas į mirtį. Ilgai svarsčiau, kaip padaryti festivalio sceną ir klausytojus gyvybingus, netaikant muzikinių kompromisų festivalio stilistikai.

Iš esmės yra labai lengva atverti duris, pasikeisti, pavirsti lengvos muzikos arena, – tada iškart plūstels ir jauna, ir pagyvenusi muzikos mylėtojų minia. To daryti nesinorėjo. Taigi buvo priimtas sprendimas rengti „Vilnius Jazz Young Power“ konkursą, kuriame jaunos džiazo grupės varžosi tarpusavyje festivalio metu rodydamos ne tiek meistriškumą, kiek kūrybiškumą. Šiemet šis konkursas – jau jubiliejinis, skaičiuoja dešimtuosius metus ir per savo istoriją užaugino kelias šiuo metu ryškių muzikantų kartas, grojančias ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse scenose.

– Kokie yra pagrindiniai „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso pliusai? Greičiausiai vienas jų – konkurso metu rasti savo auditoriją bei prisistatyti visuomenei.

Pasakysiu tik tiek – jei gimei kūrėju, negali nekurti. Yra išties talentingų žmonių, kurie vis dar nesiryžta dalyvauti konkurse – galbūt bijo lipti ant scenos. Tačiau čia svarbiausia – ne laimėti, o išdrįsti, įveikti savo baimes, pateikti kitiems savo kūrybą. Taigi didžiausia prasmė yra pasirodyti visuomenei. Be abejonės, ne paskutinėje vietoje – ir prestižas, kad gali vadintis „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso laimėtoju.

Turiu svajonę ateityje konkurso laureatus nuvežti į Šiaurės šalių džiazo konkursą „Young Nordic Jazz Comets“, kurio metu laimėtojams surengiamas koncertinis turas po visas Šiaurės Europos šalis. Iš visų jėgų stengiamės, kad konkursas kiek prasiplėstų ir į savo tarpą įsileistų ir Baltijos šalis (šiuo metu konkurso nuostatose nurodyta, jog dalyvavimo teisę turi tik Šiaurės šalys). Manau, tai būtų pati geriausia dovana „Vilnius Jazz Young Power“ laimėtojams.

– Pradėjome narplioti globalesnį kontekstą. Kaip apskritai atrodo Lietuvos džiazo festivalių padėtis Europos mastu?

Manyčiau, Lietuvos džiazo festivalių padėtis nėra bloga. Sugebame surengti festivalius, nors palyginus mūsų biudžetus su Europos festivalių sumomis… Dažnai tiesiog nutyli ir nepasakai skaičių, nes paprasčiausiai gėda. Man yra tekę dalyvauti įvairiose konferencijose, kuriose būdavo pristatomi festivaliai su savo biudžetais. Kai pasakiau festivalio „Vilnius Jazz“ sumą, niekas nepatikėjo. Europai tokie biudžetai yra nesuprantami ir ta disproporcija išties šokiruoja.

Bėda ta, jog užsienio atlikėjai nuolaidų nebedaro ir jiems turime mokėti europietiškus honorarus, kai dažnai muzikantai (ypač iš ne Europos šalių) net nesupranta skirtumo tarp Lietuvos ir Liuksemburgo – jiems tai atrodo to paties lygio valstybės. Kalbant apie Lietuvos džiazą platesne prasme, situacija sudėtinga, bet jokiu būdu ne beviltiška. Mes vis dar „važiuojame“ ant įvaizdžio, kad kadaise buvome džiaziškiausia Sovietų Sąjungos šalis. Tačiau dabar veikiame visai kitame kontekste, kitoje geopolitinėje erdvėje. Tuomet beveik ir nebeturime, kuo pasigirti…​

– Ar tai – edukacinės spragos, auditorijos trūkumas?

Tai – visuma. Čia veikia ir edukacija, ir muzikos rinka, ir ne itin didelis finansavimas. Tikiu, kad atsistosime ant kojų, bet tam reikalingi džiazo festivaliai, stipri visuomenė ir džiazo klubai. Dažnai kyla klausimas, kodėl Vilniuje neturime džiazo klubo. Manau, viena iš priežasčių – sostinės provincialumas, nes turime būti Europos sostinė, globalus multikultūrinis miestas. Šiuo metu Vilniuje džiazo klubo vaidmenį atlieka Rūdninkų knygynas, organizuojantis koncertus. Manau, tai – sveikiausias ženklas, pastaruoju metu įvykęs Vilniaus džiazo kontekste.

Taip pat labai linkiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijai plačiau atverti duris ir imti kviestis dėstytojus bei studentus iš užsienio. Mūsų edukacinė sistema turi būti konkurencingesnė; tuomet ir prasidės tobulėjimas. Šiuo metu, deja, jauniems muzikantams tenka patarti vykti mokytis į užsienį – tik tuomet jie turi galimybę gauti geriausią įmanomą išsilavinimą, atsidurti tarptautinėje terpėje, kurioje ir gimsta naujos grupės bei užsimezga visas džiazo tinklas. Kol to nesugebėsime pasiūlyti, būsime tiesiog provincijos džiazo mokykla.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments