Gyvenimui prasmę suteikianti veikla

Su poetu, vertėju, publicistu Mariumi Buroku susitikome ankstyvą rytą ir, gurkšnodami kavą bei atplėšinėdami užmiegotas akis, šnekučiavomės apie rašytojo darbą. Marius atskleidė kortas, kaip atrodo rašytojo darbo diena, kokia yra bestselerių sėkmės paslaptis ir kiek svarbi komunikacija su skaitytojais. Anot jo, rašymas galiausiai – net ne darbas. Tai – gyvenimui prasmę suteikianti veikla.

Yra tam tikras ryšys tarp ėjimo ritmo ir eilučių suguldymo.

Marius Burokas

– Visų pirma, noriu paklausti, ar, tavo nuomone, rašytojo veiklą galima pavadinti darbu?

Galima, bet priklauso nuo to, koks rašytojas – ar poetas, ar prozininkas, ar eseistas. Visi turi savo grafikus ir tvarkaraščius. Tarkim, prozininkui, rašančiam romaną, išties dažniausiai reikia dirbti kasdien: paprastai jis būna užsibrėžęs tam tikrą žodžių, kuriuos turi parašyti per dieną, skaičių. Yra daug istorijų apie užsienio,  o ir apie Lietuvos  rašytojus, kurie sėda prie darbo stalo anksti ryte ir nepasikelia, kol neparašo kelių tūkstančių žodžių. Su poetais – dažniausiai visai kas kita. Vieni jų – kaip Czeslawas Miloszas ar Justinas Marcinkevičius – rašo kasdien, rutiniškai, o kiti – bet kur ir bet kada, jie laukia idėjos ir visada po ranka turi užrašų knygelę ir šratinuką.

– Kuriai grupei save priskirtum?

Aš atstovauju antrąją grupę – rašančius „bet kur ir bet kada“. Esu bandęs rašyti kasdien tuo pačiu laiku, tačiau tai mane per daug varžo, prirašydavau krūvas juodraščių, kuriuos vėliau tiesiog tekdavo išmesti. Gerai kažkada sakė Marcelijus Martinaitis – kad rašant reikia daug laisvo laiko ir „dykinėjimo“ tam, kad atsilaisvintų smegenys. Šiuo metu turiu išties daug darbų, taigi rašau mažai, nes vis trūksta laiko apmąstymams. Idealu būtų dieną, dvi ar net savaitę skirti pasivaikščiojimui, nes žingsnių ritmas labai padeda rašyti – yra tam tikras ryšys tarp ėjimo ritmo ir eilučių suguldymo. Rašymas gali „ištikti“ įvairiose vietose – kavinėse, viešojo transporto stotelėje, troleibuse. Turint daugiau laisvo laiko, dykinėjant, būtų kitaip – manau, imčiau rašyti reguliariau, kasdien. Taigi, mano atostogos – kai jas turiu ir jei jas turiu – tam paprastai ir skirtos. Galų gale yra ir kitas būdas „pasidaryti laiko“ – išvažiuoti į kokią nors rašytojams skirtą rezidenciją (Visbyje, Ventspilyje ar kitur), kur turėtum sau mėnesį tik rašymui.

– Vadinasi, tau nereikia tam tikros vietos ir paros meto, kad galėtum atsisėsti, susikaupti ir rašyti.

Na, tam tikros sąlygos, bent minimalios, vis tiek turi būti. Be to, šis dalykas keičiasi su amžiumi – kuo toliau, tuo labiau reikia disciplinuotis: vis trūksta laiko, o ir smegenys ilgainiui ima dirbti lėčiau. Tarkime, ypač daug laiko ir susikaupimo reikalauja poezijos vertimas. Vienam eilėraščiui reikia skirti kelias dienas, o ir tai – juodraščiui. Kartais tvarkymas užtrunka labai ilgai – vis sugrįžti prie teksto po kiek laiko, pataisai šį tą, palieki, vėl sugrįžti. Šis darbas jau tarsi reikalauja šiokio tokio grafiko.

– Tavo veikla susideda iš poezijos, tekstų vertimų ir publicistikos, redaktoriavimo „Vilnius Review“ ir kt. Ar galima sakyti, kad poeto veikla – darbas ar tai greičiau tik malonus užsiėmimas šalia kitų pajamas nešančių darbų? Ar apskritai vien iš poezijos rašymo įmanoma pragyventi?

Na, vien iš poezijos pragyventi tikrai neįmanoma. Poezijos rašymas niekada neprasideda ir nepasibaigia, jis amorfiškas, jis tiesiog yra, tai darbas, nepavaldus grafikui. Galų gale tai net ne darbas, tai gyvenimui prasmę suteikianti veikla.

– Kiek procentais tavo darbą sudaro kūrybinė, o kiek – „dokumentiškos“, administracinės veiklos? Na, kad ir tekstų vertimas. Ar galima jį pavadinti kūrybine veikla?

Taip, galima. Tai juk ne techninių tekstų vertimas. Kalbant apie darbų skirtumus, šiuo metu kūrybinei veiklai skiriu 20 procentų, o administracinei – 80. O norėčiau, kad būtų atvirkščiai. Bet čia jau taip yra – imiesi ką organizuoti, redaguoti, tvarkyti ir įsisuki kaip voverė. Iš dalies dėl to pasaulyje sukurta daug menininkų rezidencijų, į kurias nuvažiavę jie gali atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių ir susikaupti ar pasinerti į kūrybą.

 – Kaip tavo gyvenime apskritai atsirado poezija?

Vėlokai, galbūt vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje. Pirmiausia ėmiau rašyti prozą, debiutavau filologų konkurse. Vėliau pamažu prasidėjo poezija. Iki šiol prisimenu pirmąjį savo eilėraštį – jis buvo apie sniegeną. Po to jį, apimtas jaunatviško maksimalizmo – arba genialu, arba į krosnį (o genialu neatrodė niekas) – išmečiau, o gal sudeginau. Na, nebuvo silpnokas, bet gal pernelyg naivus.Prisimenu, pradėjau rašyti dar su spausdinimo mašinėle. Turėjau didžiulę, sveriančią gal 10 kilogramų, „Robotron“, vėliau – smagią ir mažą „Olivetti“. Po to atėjo kompiuterių laikai.

– Kokia technika rašai dabar? Ranka, kompiuteriu?

Pirmąjį eilėraščio variantą visada rašau ranka, taisau taip pat. Man daug lengviau viską rašyti ranka, pribraukyti. Juk rašymas vis tiek užtrunka apie dieną – parašai, palieki, paskui pažiūri, pasibaisėji, ištaisai… Grįžti prie eilėraščio po kurio laiko ir, pažiūrėjęs naujomis akimis, jau gali jį įvertinti.

– O mokykloje tau gerai sekėsi lietuvių kalba?

Gerai. Dešimtoje – dvyliktoje klasėje mokytoja man jau leisdavo rašyti laisvos formos rašinius, be to, nelaikiau egzamino, nes už laimėjimą filologijos konkurse man buvo įrašytas dešimtukas. Gramatikos taisykles labai gerai „įkalė“ vidurinėse klasėse, nes turėjau labai rūsčią mokytoją.

– Kaip manai, ar negabus lietuvių kalbai mokinys gali tapti rašytoju?

Aišku, kad gali. Jeigu jis turi talentą… Be abejo, tą kalbą vis viena reikės išmokti, reikės pasitempti. Manau, geriausia mokymosi forma yra daug skaityti.  Pas mus vis dar galvojama, kad rašytojas turi būti filologas. Anaiptol.Yra ir lietuvių rašytojų, kurie daro gramatinių klaidų. Tačiau tai jų tekstams nekliudo. Juk svarbiausia ne mokėti gramatiką, o turėti kalbos pojūtį.

– Studijavai lietuvių filologiją. Ar stojai ten, nes paskutinėse mokyklos klasėse pradėjai rašyti?

Manau, kad taip. Nors anksčiau buvau įsitikinęs, kad stosiu į biologiją, labiausiai mane dominanti sritis buvo herpetologija (varliagyvius ir roplius tirianti mokslo šaka). Sunku pasakyti, kaip viskas persivertė. Galbūt viską pakoregavo rašymas. Stodamas daugiau niekur net nedaviau dokumentų, tik į lietuvių filologiją.

– Kaip manai, ar studijos tave išmokė rašyti geriau?

Vargu. Na, žinios ir perskaityta literatūra buvo naudingos, tačiau nebūtina baigti filologiją, kad galėtum būti rašytoju. Turime aibę pavyzdžių, kaip į literatūros lauką įeina visiškai su tuo nesusiję žmonės, tarkim, Ričardas Gavelis buvo fizikas, Eugenijus Ališanka – matematikas, Kornelijus Platelis – inžinierius. Filologija kartais net gali pakenkti, nes nepastebimai galima įvažiuoti į daugybę kartų išvažinėtas ir nusibodusias visiems vėžes.

 – Iš kokių kalbų šiuo metu verti tekstus?

Daugiausia iš anglų, šiek tiek iš ukrainiečių ir baltarusių.

– Vadinasi, nebūtinos kalbos studijos tam, kad gerai išverstum tekstus?

Gali ir nelabai gerai mokėti kalbą, bet turėti kalbos pojūtį – mokėti iš vienos kalbos perteikti į savąją tekstą taip, kad tai būtų tikslu, paskaitoma ir išsaugota pirminė mintis. Tiesiog arba moki versti, arba ne. Yra savotiškos vertimo struktūros. Turi žinoti kalbos niuansus, tikrinti kalbą žodynuose, enciklopedijose ir kt. Verčiant reikia žinoti kuo daugiau apie tos šalies gyvenimą, kultūrą.

Prisimenu, verčiant Charleso Bukowskio eilėraščius, turėjau ilgokai knaisiotis po žirgų sporto ir beisbolo terminologijas, nes šie dalykai labai dažnai iškyla jo tekstuose.Vertimo studijas baigę žmonės dažniausiai pasuka į techninių, dokumentinių tekstų vertimą. O tikrai gaila. Man atrodo, kad poeziją geriausiai gali išversti poetas. Bet tai nėra taisyklė. Šiaip Lietuvoje trūksta grožinės literatūros vertėjų iš mažesnių kalbų – pradedant estų, rumunų ar bulgarų, baigiant albanų ar vengrų.  Visiškai nėra vertėjų iš Pietryčių Azijos (Laoso, Tailando, Indonezijos) kalbų. O ten dabar labai įdomi literatūra, naujasis magiškasis realizmas, naujos pasakojimo formos. Vėl pražiopsosime.

– Kaip tu manai, koks turi būti rašytojas, kad jo knygos būtų perkamos? Ar geri tekstai ir gerai perkamos knygos yra tiesiogiai susiję dalykai?

Kad jo knygos būtų perkamos, rašytojas turi pataikyti į skaitytojo lūkesčius, o ir šiek tiek pataikauti jiems. Tai suprantama ir normalu. Yra rašytojų, kurie rašo sau, niekam nepataikauja, prie nieko nesiderina ir yra skaitomi, gerbiami, mėgstami.  Talentas, aplinkybės, tema, rašymo būdas – susideda daug dalykų, lemiančių knygos sėkmę. Galų gale tai – ir loterija. Kiek yra atvejų, kai rašytojas išpopuliarėja ir atrandamas tuomet, kai pačiam rašytojui asmeniškai iš to jokios naudos, iš jo dažniausiai jau likę tik kauleliai po velėna. Ne visada, bet dažnai.

– Na, pavyzdžiui, nuo ko priklauso sėkmė parduodant poezijos knygas?

Turi būti geras autorius, bet poezijos skaitytojų yra nedaug. Skaitytojai keičiasi, tačiau jų skaičius iš esmės būna toks pat. Taigi poezijos knygų tiražai tikrai nešokinėja. 500-700 egzempliorių –  optimaliausias poezijos tiražas Lietuvoje (ar būtum Tomas Venclova, ar debiutantas). Bet sėkmė priklauso ir nuo to, ką daro poetas vėliau: ar tik paleidžia knygą į pasaulį, ar ir rengia skaitymus, koncertus, pasirodymus, etc. Jis neprivalo to daryti, bet, jei jam labai rūpi knygos perkamumas, – tuomet jam tenka tai daryti. Tiesa, paprastai poetams šie dalykai nelabai rūpi, o jeigu jie jais ir užsiima, tai daugiau iš malonumo skaityti tekstus arba išbandyti jų skambėjimą naujoje terpėje, naujoje aplinkoje.

– Ar knygų skaitomumui daro įtaką leidykla, kuri leidžia poeziją?

Taip, žinoma. Jei leidykla organizuoja knygos skaitymus, susitikimus su autoriumi, žodžiu, užsiima intensyvia komunikacija, knygos sėkmė gali padidėti. Be to, jei leidykla turi vardą – tarkim, žinoma kaip leidžianti gerą literatūrą ar gerą poeziją, tuomet prie knygos pirkimo ir populiarumo prisideda ir leidyklos reputacija.

– Kaip manai, ar pats poetas turi būti prieinamas skaitytojui?

Taip, manau, kad autorius, važinėdamas į susitikimus su skaitytojais, padidintų knygų pardavimus ir gal net skaitomumą.Tik yra viena problema – poetai dažnai nėra linkę važinėti į tuos pasimatymus. O ir neprivalo.  Poetas, tiesą sakant, nieko neprivalo – tik rašyti eilėraščius. Gerai. Visa kita jau kaip pasiseks.

– O tu ar susitinki su skaitytojais?

Retai. Man sudėtinga tai daryti, nelengva rasti bendrą kalbą. Sunkiausia su studentais, moksleiviais – nerandu to kampo, kuriuo turėčiau įdomiai, aktualiai pateikti informaciją. Esu intravertas, o ir pats sau dažnai įsikalbu, kad esu neįdomus. Tai tikrai nepadeda.

– Na, bet šiandien turime tų susitikimų pakaitalą – socialinius tinklus. Kaip manai, ar jie priartina skaitytoją prie poeto?

Iš esmės taip. Bet priklauso nuo to, ką poetas veikia tuose tinkluose ir kaip bendrauja su skaitytojais. Aš, pavyzdžiui, dalinuosi aktualia informacija, savo tekstus publikuoju tik tada, kai jie jau būna kažkur atspausdinti, o vertimais dalinuosi visokiais – kartais ir visai „žaliais“, tam, kad kiti vertėjai įvertintų ir pakritikuotų. Žinoma, kartais būna, kad skaitytojai parašo ir domisi tam tikrais mano kūriniais, visada mielai jiems atrašau ir paaiškinu.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments