Grafinis dizainas apibrėžiamas kaip vizualinio turinio pateikimas meninėmis priemonėmis. Kiekvienas parduotuvės prekių katalogas, iš tolo šviečianti lauko reklama, jūsų mėgstamo prekės ženklo logotipas ir dar daugybė kitų vaizdinės komunikacijos objektų nebūtų atsiradę be aštraus grafikos dizainerio mąstymo, estetinio komponavimo bei neretai valandų valandas trunkančio maketų tobulinimo. Apie šią ypatingą profesiją, subtiliai supinančią meną ir komerciją, mums pasakoja grafikos dizainerė Kristina Alijošiūtė.

Įkvepia įvairūs kasdieniai objektai: gabalas folijos, susiraizgę laidai, natūralaus akmens faktūros.

Kristina Alijošiūtė

– Kristina, papasakok, ką apskritai veikia grafikos dizaineris? Kaip savais žodžiais apibūdintum savo darbą?

Grafikos dizainerio darbo esmė – spręsti vizualinės komunikacijos problemas. Tų optimalių sprendimų ieškojimas prie iMac ir yra dažno dizainerio kasdienybė. Kaskart turi atsakyti į tokius klausimus, pavyzdžiui, „Ar šita antraštė pakankamo dydžio, kad būtų matoma lauko reklamoje?“, „Kaip sutalpinti VISĄ pateiktą informaciją į A5 formato lapą?“ ir panašiai. Klausimai keičiasi greitai, nes darbai gan įvairūs ir reikalauja skirtingo požiūrio. Aš dažniausiai dirbu su spauda, tenka maketuoti nemažai leidinių įvairiems klientams, daryti lauko reklamas ir t.t. Beveik viskas, kas susiję su spauda ir leidiniais, ir yra mano stiprioji pusė. 

– O kaip atrodo tavo darbo diena?

Pirmiausia darbas prasideda nuo elektroninio pašto ir darbų sąrašo patikrinimo. Dažniausiai būna naujų praėjusios dienos darbų pataisymų arba atsiradę kitų. Pradedu nuo tų, kurie yra skubiausi, jei reikia, – pasikonsultuoju su projektų vadovais, užduodu klausimus. Jei darbų per daug, kad juos galėtum atlikti kokybiškai, tenka pasidalinti su kolegomis arba taip pat padėti jiems. Labai svarbu bendravimas – net ir sunkiausiais etapais biure nebūna dienos be juoko.

– Darbuojiesi tiek reklamos agentūroje, tiek „freelancini“ – esi laisvai samdoma grafikos dizainerė. Kokie yra pagrindiniai šių veiklų skirtumai?

Žinoma, pagrindinis dėmesys tenka mylimai agentūrai „Clinic 212“, kurioje dirbu, o „freelance“ darbais užsiimu tik tada, kai įdomus pats projektas, nes tam tenka aukoti laisvalaikį. Dirbdamas agentūroje esi kolektyvo dalis ir kartu daliniesi atsakomybėmis su kolegomis, tuo tarpu „freelance’indamas“ esi vienas pats atsakingas už viską – bendravimą su klientu, darbo kokybę, sąskaitų išrašymą, nors pats gali rinktis, kokius darbus atlikti. Žinoma, tektų pačiam ieškoti klientų arba stengtis išlaikyti esamus. Abu dalykai turi ir pliusų, ir minusų. Neseniai įkūriau mažą risografinės spaudos prekinį ženklą „This place & time“ – kuriu įvairius riboto tiražo spaudos darbus ir atvirutes. Man tai yra tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas, kadangi esu lengvai pamišusi dėl įvairios spaudos ir nuolat domiuosi self-publishing kultūra. Šita veikla kompensuoja nepriklausomybės poreikį. 

– Kiek turi kūrybinės laisvės dirbdama agentūroje? Ar šis darbas yra labai sustyguotas, be improvizacijų?

Laisvės kiekis priklauso nuo konkrečios užduoties ir kliento. Yra darbų, kuriuose improvizacija beveik negalima, nes taip reikalauja prekės ženklo taisyklės, o taip pat yra tokių, kur gali kurti taip, kaip pačiam atrodo geriausia.

– Ar grafiniame dizaine egzistuoja tam tikros mados tendencijos (tarkim, šriftai, spalvos, formos)?

Taip, tendencijos egzistuoja ir kai kurios jų keičiasi gana greitai. Sunku sukurti vizualą, kuris būtų aktualus 50 metų į priekį, todėl net žinomiausi prekiniai ženklai periodiškai atnaujina savo logotipus. Tendencijos gali būti prognozuojamos kiekvienais metais, dalis jų išlieka ilgesniam laikui arba sugrįžta vėl, kartojasi tai, kas jau buvo populiaru praeituose dešimtmečiuose. Pavyzdžiui, taip sugrįžo postmodernistinis Memphis stilius ar 1960-ųjų modernus retro. Viskas paprastėja, naudojama kuo mažiau skirtingų spalvų, atkartojama žemos kokybės spaudos estetika kaip mažo tiražo zinuose. Su tuo susijęs ir meninių knygų, savileidybos populiarėjimas – leidinių dizainas laisvėja ir atsikrato griežto šablono, dalykai, kurie seniau būtų buvę neestetiški, dabar tampa norma, balansuoja ties bjauru / gražu riba.

 – Kaip manai, ar galima teigti, kad kiekvienas grafikos dizaineris turi savo stilių? Jei taip, kaip apibūdintum savąjį?

Kadangi grafinis dizainas turi spręsti vizualinės komunikacijos problemas, dažnai reikia prisitaikymo ir sunku naudoti vieną stilių visuose darbuose. Aš visada mėgau minimalizmą, kilusį iš Swiss style dizaino, tik nebežinau, ar tai galima vadinti stiliumi – galbūt labiau šiuolaikinio grafinio dizaino norma. Tačiau išėjus iš griežtų rėmų netgi minimalizmas gali tapti netikėtu ir šokiruojančiu gerąja prasme.

– Kokios su grafiniu dizainu susijusios temos tau įdomiausios?

Paskutiniu metu labiausiai domina jau minėta savileidyba ir meninės knygos dizainas, bjaurumo / estetikos kontrastai, mažo tiražo spauda su apribojimais, kaip, tarkim, risografas. Tai yra spausdinimas sluoksniais, panašiai kaip šilkografijoje, ir niekada tiksliai nežinai, koks bus rezultatas, taip pat gan didelė spaudos klaidų, spalvų persikeitimo tikimybė. Kai kam šie dalykai skambėtų kaip trūkumai, tačiau man tai kelia azartą ir skatina eksperimentuoti, ypač žinant, kad Lietuvoje apie tai dar mažai kas žino. Iš kompiuterinių programų jaučiu keistą meilę būtent „Adobe InDesign“ – mėgstu ieškoti būdų vis pagerinti darbo procesą. 

 – Papasakok apie savęs, kaip dizainerės, tobulinimąsi. Ar skaitai specialią literatūrą, dalyvauji seminaruose, mokymuose?

Stengiuosi reguliariai peržvelgti įvairius vizualaus meno tinklaraščius. Dažnai įkvepia gero dizaino žurnalai, kai kurie prekiniai ženklai ir jų leidžiami katalogai. Kai keliauju, visada užeinu į specializuotas nepriklausomų žurnalų ir knygų parduotuves, o pasitaikius progai dalyvauju kūrybinėse dirbtuvėse, pavyzdžiui, „Picture Berlin“ meninių knygų kūrybinės dirbtuvės Berlyne. Taip pat tobulėti padeda toje pačioje sferoje dirbantys draugai ir pažįstami, ypač, jei pamatęs darbą, gali pagalvoti: „Norėčiau taip mokėti“. Labai įkvepia įvairūs kasdieniai objektai: gabalas folijos, susiraizgę laidai, natūralaus akmens faktūros ir panašiai. Tuo tarpu darbo techniką tobulinu ypač tada, kai atrandu progą kažkaip pagerinti darbo procesą, tada apima didelis azartas, skaitau įvairius straipsnius ir komentarus, eksperimentuoju, kol pavyksta. Kai kurie atradimai iki šiol sudaro sąlygas dirbti žymiai greičiau.

– Kokių savybių reikia norint dirbti grafikos dizaineriu?

Manau, kad svarbiausia – bendras estetinis suvokimas, viso kito galima išmokti. Turi natūraliai jausti erdvę tarp objektų, mokėti sudėlioti gerą kompoziciją. Galima labai puikiai išmanyti darbą „Photoshop“ programa, bet tai negarantuos gero galutinio rezultato. Taip pat tenka išmokti priimti kritiką, būna, kad kas nors nepavyksta taip, kaip norisi, arba kai tą patį darbą tenka taisyti dešimtis kartų ir dar visa tai daryti greitai. Tada labai lengva prarasti kantrybę, bent aš tos kantrybės norėčiau turėti ir daugiau. 

 – Prisimink, kaip pasirinkai šią veiklą. Ar tai buvo spontaniškas, ar kaip tik ilgai ir kruopščiai planuotas sprendimas?

Visą gyvenimą mėgau vizualinę kalbą, taigi dizainas nebuvo spontaniškas pasirinkimas. Vaikystėje piešdavau įsivaizduojamo laikraščio dizainą, o po to teko padirbėti ir tikrame. Lankiau daug paruošiamųjų kursų ir meninių būrelių. Tik kai reikėjo rinktis mokslus, kažkodėl pirmiausia nutariau eiti į interjero dizainą. Laimei, po pusmečio sau pripažinau, kad erdvinis mąstymas nėra mano stiprioji pusė ir perėjau į grafinį dizainą. Man patiko tai, kad grafinis dizainas yra praktiškai pritaikomas, sprendžiantis problemas, bet kartu gali būti labai arti vizualiojo meno.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *