Gitaristas Chrisas Ruebensas: be galo svarbu, kad kūriniuose vaikams būtų ir kažkas smagaus

Chrisas Ruebensas. © Tomas Terekas / LMIC

Su gitaristu Chrisu Ruebensu Lietuvos muzikos informacijos centras susipažino rengiant Zitos Bružaitės leidinio „Penktame aukšte“ dainų įrašus bei vėliau organizuojant jų pristatymo koncertą. Kiek vėliau kilus minčiai užsakyti ir išleisti lietuvių kompozitorių pjeses gitarai nekilo abejonių, į ką kreiptis.

Svarbu, kad vaikas pažintų klasikinės gitaros atlikimo galimybes bei klasikinę muziką.

Chrisas Ruebensas

Chrisas mielai sutiko bendradarbiauti ir kuruoti naujų kūrinių gimimą. Projekte dalyvavo penki kompozitoriai: Jievaras Jasinskis, Beata Juchnevič, Jonas Jurkūnas, Rita Mačiliūnaitė ir Jonas Tamulionis. Taip po gero pusmečio pasirodė klasikinės gitaros pjesių pradedantiesiems bei pažengusiems rinktinė „Vakarais“. Šia proga apie projekto užkulisius bei edukacinę veiklą Chrisą kalbino muzikologė Sigita Ilgauskaitė.

Chrisas Ruebensas ir Sigita Ilgauskaitė. © Tomas Terekas / LMIC

Chrisai, tu koncertuoji kaip solistas, esi Baltijos gitarų kvarteto narys, turi įvairiausių kūrybinių sumanymų, buri muzikantus, rašai muziką, kam tau dar pedagogika? Ką tu ten gauni, ko negauni scenoje?

Manau, kad tai yra labai svarbus darbas. Mokytojauti pradėjau, kai dar studijavau akademijoje, antrais metais. Mūsų Maldegem kaime (Belgija) yra maža muzikos mokykla, iš kurios man paskambino direktorius ir paklausė, ar norėčiau pas juos dirbti. Tada pagalvojau, kad akademijoje vis tiek yra pedagoginė praktika, ir kodėl gi nepradėjus kaupti stažo bei išbandyti, ar man patinka tokia veikla. Būdamas studentu, be abejo, svajojau apie atlikėjo karjerą, tačiau žvelgiau realistiškai. Kiek pažinojau profesionalių muzikantų, didžioji dauguma darbavosi papildomai, ne retas jų – pedagoginėje srityje.

Tai pamokos vis dėlto atsirado galvojant apie ateities pragyvenimo šaltinį?

Pradžioje taip, o po to man vis labiau ir labiau patiko. Aš supratau, kad darbas su vaikais mane džiugina, kad man įdomu ir gera perduoti savo patirtį jiems, parodyti būdus, kaip galima ką nors išmokti, parodyti, kodėl muzikuoti yra smagu. Skaičiavau, kad pedagoginį darbą dirbu jau 25-erius metus. Ir man nesvarbu, ar tai yra maži vaikai, ar paaugliai, ar studentai. Kiekvienas amžiaus tarpsnis man yra įdomus.

Čia juk atsiranda ir skirtingo amžiaus pedagoginė psichologija.

Taip, psichologinis priėjimas prie mokinio man yra taip pat svarbus kaip ir noras išmokyti muzikos. O pradėjus gyventi Lietuvoje, koncertinės veiklos dar nebuvo daug, tad iš karto ieškojau ir pedagoginės veiklos. Kartu pastebėjau, kad Lietuvoje labai trūksta mokytojų. Todėl man tai buvo papildoma motyvacija.

Chrisas Ruebensas. © Tomas Terekas / LMIC

O gal tu pameni, koks buvo tavo pirmasis gitara sugrotas kūrinys? Gal gali pareflektuoti, ką labiausiai norėjosi groti pačiam vaikystėje ir ką dabar nori groti tavo paties mokiniai?

Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, man buvo devyneri metai. Belgijoje buvo tokia sistema, kad pirmuosius metus reikėjo lankyti tik solfedį, o jau nuo antrų metų galėjai rinktis instrumentą.

Pasakyk, kad solfedis pas jus buvo labiau mėgstama pamoka…

Na, daugeliui solfedis nepatiko, tačiau mano grupei pasisekė. Mūsų pirmų metų solfedžio mokytoja buvo tiesiog pasaka. Ji buvo dirbus darželyje auklėtoja, po to studijavo muziką ir dainavimą, todėl joje susijungė tiek vaikų, tiek muzikos meilė. Pas ją buvo smagu ir gera. Tiesa, jau penkerių žinojau, kad noriu išmokti groti būtent gitara. Nežinau iš kur, gal tiesiog pamačiau per televiziją ir man patiko. Tačiau kai nuo antrų metų pradėjau lankyti gitaros pamokas, nepamenu, kad būčiau žinojęs, ką konkrečiai noriu groti. Priėmiau viską, ką mokytojas man siūlydavo. Todėl ir dabar, aš pradžioje niekada neklausiu savo mokinių, ką jie nori groti. Tiesiog turiu savo metodiką ir mėgstu pats sugalvoti, nuo ko pradėti.

Galbūt kai kurie yra matę per televizorių, kad gitara galima groti akordus, tačiau labai svarbu, kad vaikas pažintų klasikinės gitaros atlikimo galimybes bei klasikinę muziką. Tuo labiau, jog daugelis vaikų ateina atviri naujoms patirtims. Ir tik po kelerių metų, kai vaikas jau įgunda valdyti gitarą, techninius niuansus, atnešu keletą kūrinių ir siūlau rinktis. Tada jau vaikas gali groti ne tik klasiką bet ir, tarkim, bliuzą ar ispanišką muziką. Tada jau galima stebėti, kas jam labiau patinka.

Chrisas Ruebensas. © Tomas Terekas / LMIC

Tavo manymu, kas yra svarbiausia kūriniuose vaikams? Techniniai uždaviniai, tema, o gal emocija?

Pirmiausia yra technika. Tačiau be galo svarbu, kad grojant būtų ir kažkas smagaus. Pats esu grojęs trimitu, tai iš pradžių grojama labai daug gamų ir techninių pratimų, ir tik gerokai vėliau duodami kūriniai. O su gitara visiškai kitaip. Žinoma, reikia mokytis, kaip naudojami pirštai, išgaunamas garsas, ką daryti su kaire ranka ir panašiai. Tačiau kūriniai grojami iš karto, stengiamės kuo greičiau pradėti groti melodiją, kad mokiniui būtų motyvacija ir džiaugsmas, jog jis jau gali muzikuoti bei kažką atlikti.

Dirbdamas prie gitaros pjesių leidinio „Vakarais“ bendravai su penkiais Lietuvos kompozitoriais. Papasakok, kaip vyko darbas, ar kompozitoriai domėjosi gitaros atlikimo technikomis, o gal jiems ir taip viskas buvo aišku, ar jie atsižvelgė į tavo sudarytas kūrybos gaires? Koks buvo bendravimas?

Bendravimas buvo labai malonus ir įdomus. Kadangi pats kuriu muziką, nors neturiu oficialaus kompozitoriaus diplomo, įsivaizduoju, koks tai yra darbas. Tačiau buvo dalykų, kurie stebino. Kartais labai aiškiai jaučiau, kad autoriams kyla klausimų, apie kuriuos niekada negalvojau rašant gitarai, nes aš ja groju ir todėl man viskas aišku. Arba aš pats turėjau klausimų apie kūrinius ir po to, kai kompozitoriai man paaiškino, kokia yra jų mintis, tos kompozicijos paaiškėdavo visiškai kitokios.

O dėl kūrybinių gairių, kurias siunčiau, pastebėjau, kad visi labai atidžiai jas perskaitė. Kažkam net sakiau, kad kurti galima ir laisviau, nebūtina taip stipriai apsiriboti. Man tikrai patiko, kad galėjom gyvai kalbėti, diskutuoti apie tai, kaip kūriniai gali plėtotis, kaip užrašyti techninius niuansus, kad grojančiajam būtų viskas aišku. Pavyzdžiui, su Rita Mačiliūnaite buvo įdomus atvejis, nes kūrinyje „Elegija rudenio lapams“ ji gitarą traktavo kaip monofonišką instrumentą – grojantį tik vienu balsu.

LMIC gitaros pjesių leidinys „Vakarais“. © Tomas Terekas / LMIC

Tai neįprasta, nes dažnai siekdami sukurti pilnesnę harmoniją muzikuodami kaip tik leidžiame natoms skambėti ilgiau, nei parašyta. Tačiau kalbant su Rita paaiškėjo, kad ji turi labai aiškią viziją – garsai turi tęstis tik tiek, kiek nurodyta. Nustebau, tačiau pamačiau tą kūrinį visai kitaip. Supratau, kad jame nereikia dėlioti pirštus taip, kad būtų daugiau balsų, ir tada staiga viskas tapo logiška. Todėl šis kūrinys, viena vertus, yra lengvesnis, tačiau kelia nemenką iššūkį pagroti jį įdomiai ir labai aiškiai užgesintomis natomis.

Kartu su kompozitore Beata Juchnevič taip pat aiškinomės kūrinio užrašymo galimybes. Pasitarę nusprendėme, jog atlikėjams bus daug lengviau perteikti vieną iš jos kompozicijų, jei sužymėsime frazavimą. Jono Tamulionio ir Jono Jurkūno kūriniai nekėlė klausimų, nes jie patys turi labai daug patirties su gitara. Tikrai smagiai susidėliojo Jievaro Jasinskio pjesės, kurios atsidūrė leidinio pradžioje ir pabaigoje, nes jis parašė patį lengviausią ir patį sunkiausią kūrinį.

Manau, kad lengvesnius kūrinius rašyti yra sudėtingiau, nes reikia nuolat galvoti, ar tai nebus per sunku. Šiame leidinyje yra trys lengvi kūriniai, o kiti reikalauja daugiau įgūdžių. Taip pat yra keli duetai. Mes kalbėjom su kompozitoriais, kad esant duetui, jie gali rašyti vieną partiją mokiniui, o kita partija gali būti sudėtingesnė, skirta mokytojui.

LMIC gitaros pjesių leidinys „Vakarais“. © Tomas Terekas / LMIC

Tavo manymu, ansamblinis muzikavimas yra svarbus mokantis groti gitara? 

Labai svarbus! Mano mokiniams tikrai patinka groti dviese ar trise. Su pradedančiaisiais koncerte dažniausiai groju kartu, kad vaikas nebūtų vienas ir kad salėje garso būtų daugiau. Juk fortepijonu grojantis vaikas girdimas geriau, nei pradedantis gitaristas, tad mokytojo vaidmuo ir padrąsinimas pastarajam yra labai svarbus. Tiesa, iš kolegų, kuriems jau papasakojau apie šį leidinį, taip pat išgirdau džiugių reakcijų dėl to, kad yra ir duetų.

Dar norėjau pabrėžti, kad šis leidinys svarbus, nes jame yra lietuvių kompozitorių kūriniai, o kadangi autoriai turi skirtingą patirtį, tai čia daug įvairovės. Kitas dalykas, kad nors tai yra ir šiuolaikinė muzika, jokio nesugrojamo avangardo nerasit. Ir nors kai kur yra sąsajų su folk ar country stiliaus muzika, kūriniai tikrai subalansuoti pradedantiesiems ir pažengusiems. Svarbu ir tai, kad dažnai tiek mokytojams, tiek atlikėjams yra klausimas, kaip rasti kūrinius, kur juos įsigyti. Todėl svarbu, kad per musiclithuania.com platformą tą legaliai gali padaryti kiekvienas. Būtent ne kopijuoti, o nusipirkti, nes taip skatinama, kad daugiau kompozitorių rašytų muziką ir daugiau tokių leidinių atsirastų.

Chrisas Ruebensas ir Sigita Ilgauskaitė. © Tomas Terekas / LMIC

Reik tikėtis, kad ateityje tokių leidinių bus tik daugiau. O sakyk, jei norėčiau išmokti groti gitara, bet nežinočiau nuo ko pradėti, ką patartum?

Visų pirma, reikia ieškoti mokytojo – arba lankyti privačiai, arba muzikos mokykloje. Nežinau… o jei tu norėtum eiti į muzikos mokyklą, ar galėtum tai padaryti?

Gal jau per didelė būčiau…

Įdomu, nes Belgijoje nėra jokios amžiaus ribos. Pavyzdžiui, mano mama veždavo mus su broliu į muzikos mokyklą ir turėdavo laukti, kol mes baigsim. Todėl ji pati pradėjo lankyti saksofono pamokas, nors jai buvo gal keturiasdešimt, gal daugiau. Po to ji net grojo bigbende, kur taip pat buvo ne vienas vyresnio amžiaus muzikantas mėgėjas. Na, o savarankiškai išmokti groti įmanoma, bet tuomet turi labai norėti ir turėti daug kantrybės. Retai kam pavyksta.

Dėkui už pokalbį!

  • 2
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments