Gediminas Pulokas ir tarpžanrinė migracija

Visi mėgaujamės užsienio rašytojų literatūra: godžiai ryjame romanus, elegantiškai ragaujame poeziją, įvairovės vardan imamės teorinių veikalų. Tik ar susimąstome, kokį kelią nueina tekstas, kad jo skonis būtų būtent toks, kokio trokštame, t. y. nepriekaištingai skambėtų lietuviškai? Su tokiu literatūros kulinaru – vertėju Gediminu Puloku ir šnekučiuojamės bei bandome įminti skirtingų žanrų pateikimo išrankiesiems gurmanams mįsles.

Trimis akordais čirpinantys vestuvinio lygio muzikantai ir koks nors Stingas – ir vienu, ir kitu atveju, formaliai žvelgiant, tai – populiarioji muzika. Bet skirtumas juk akivaizdus. Daugmaž tas pat, grubiai tariant, galioja ir kalbant apie vertimus, jų sudėtingumą.

Gediminas Pulokas

– Gediminai, tu verti poeziją, dramas, psichologinius ir net mokslinius veikalus. Tavo išverstų leidinių lentynoje surikiuotos įvairiausio plauko knygos: pradedant Charleso Bukowskio eilėmis ir baigiant medicinine-psichologine literatūra, kaip antai Davido Eaglemano leidinys „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“. Sakyk, kodėl vyksta tokia tarpžanrinė migracija?

Iš dalies galbūt tai ir ne visai pastovios mano prigimties atspindys, o iš dalies šią migraciją diktuoja pats gyvenimas. Tam tikra prasme, tai yra nuolatinio kompromiso, kurį šiandieninėje Lietuvos knygų leidybos padangėje turi atrasti leidykla ir savo laiką ir darbą gerbiantis vertėjas, paieškų rezultatas – kartais pats, kaip vertėjas, pasiūlai leidykloms vieną ar kitą autorių, tačiau šios ne visada ryžtasi jo kūrinius leisti, nes dažniausiai nebūna užtikrintos, kad tai joms atsipirks. Kita vertus, kur kas dažniau tau, kaip vertėjui, leidyklos siūlo imtis vienos ar kitos knygos, bet nebūtinai kiekvieną knygą, kurią tau siūlo, turi griebti – anksčiau ar vėliau vis tiek sulauksi pasiūlymo versti tokią, kuri tau bus įdomi (beje, žodis „įdomu“ nebūtinai visada yra tolygus žodžiui „patinka“).

Be to, migravimas nuo grožinės literatūros prie dalykinės ir atvirkščiai visiškai natūraliai išplaukia iš mano vidinių interesų: tiesiog laisvalaikiu ir pats skaitau įvairių žanrų ir dalykinių sričių knygas – vien grožine literatūra (ir, tarkim, vien tik romanais) neapsiriboju. Galų gale, būna, kad „užsisėdėjus“ prie grožinės literatūros tiesiog pavargsti nuo paieškų, kaip perteikti įvairius autoriaus individualią stilistiką atspindinčius dalykus, ir nori pasėdėti prie labiau formalios kalbos – dalykinės srities knygos (tačiau tada esi priverstas susidurti su kitokiais „džiaugsmais“ – specifinių lietuviškų terminų paieškomis ir pan.).

– Pamenu, vieno pokalbio metu mane patikinai, kad šiandien imiesi tik tokių vertimų, kurie įdomūs tau pačiam. Ar imiesi tekstų-iššūkių (turiu omenyje tokius, kurie atrodo dar ne iki galo ištyrinėtas laukas)? Jei taip, kaip vyksta pasiruošimas vertimui, kiek laiko tam skiri?

Kažkokio specialaus ilgo pasiruošimo mano atveju nebūna. Žinoma, jei versčiau kokius nors senovinius tekstus ar specifišką dalykinę literatūrą, kuri būtų skirta ne visuomenei populiariai pristatyti sudėtingus ar mažiau sudėtingus dalykus, o labiau uždaram kurios nors srities profesionalų ratui, tada, prieš imdamasis tokių vertimų, turėčiau „pasikloti atitinkamus pamatus“, t. y. atlikti ir tam tikrus mokslinius tyrimus (tarkim, nuodugniai pasigilinti į verčiamo autoriaus konteksto dalykus, lietuviškąją šios srities vertimų tradiciją, pasinagrinėti vertimus su juos lydinčiais komentarais į kitas man suprantamas kalbas ar pan.).

Dažniausiai tiesiog perskaitau potencialiai versimą knygą ir matau, kokie galimi iššūkiai laukia. Jei tai būna dalykinė knyga (kaip buvo, tarkim, D. Eaglemano knygos apie smegenų funkcionavimo principus atveju), pasiimu paskaityti šios srities vieną kitą jau išleistą knygą lietuviškai – tiesiog tam, kad „prisirankiočiau“ reikiamų terminų, ir tiek. Šiaip ar taip, kiekvienu atveju viskas vis tiek atsiremia į tai, kokį žinių ir patirties bagažą tu, kaip vertėjas, jau turi. Kita vertus, visko iš anksto žinoti neįmanoma. Versdamas bet kokio žanro knygą gali susidurti (o ir neišvengiamai susidursi) su pačiais įvairiausiais keblumais. Tad turėsi papildomai vis ko nors ieškotis, tikslintis, galbūt net tartis su reikiamą sritį išmanančiais pažįstamais ar bičiuliais.

– Kiek kartų paprastai tenka skaityti versimą knygą?

Paprastai vieną kartą. Nebent esu ją skaitęs kažkada seniau, kai dar nemaniau, kad versiu – tokiu atveju perskaitau vėl. Ir išvertęs, savaime suprantama, dar bent kartą perskaitau – nes visada lieka kokių nors neapsižiūrėjimų ir panašiai, tad juos pasistengiu išrankioti.

– Kokio žanro literatūrą versti sudėtingiausia ir šis procesas reikalauja daugiausiai mentalinių pastangų?

Išliekamąją vertę turinčią ar dėmesio vertą dalykinę literatūrą versti visada nėra lengva. Kalbant apie vertimo sudėtingumą, svarbiausias faktorius yra anaiptol ne žanras. Tiesiog kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti kiekvieną atskirą tekstą. Tiek grožiniai, tiek dalykiniai tekstai gali būti įvairaus sudėtingumo. Juk, tarkim, ir koks nors futbolas – vieno sudėtingumo būna, kai jį žaidžia dar tik pradedantys treniruotis vaikai, kito – kai varžosi antros lygos provincijos miestelių klubai, dar kito – kai rungtyniauja aukščiausio profesionalumo komandos. Arba populiarioji muzika: trimis akordais čirpinantys vestuvinio lygio muzikantai ir koks nors Stingas – ir vienu, ir kitu atveju, formaliai žvelgiant, tai – populiarioji muzika. Bet skirtumas juk akivaizdus. Daugmaž tas pat, grubiai tariant, galioja ir kalbant apie vertimus, jų sudėtingumą.

– Kiek vidutiniškai laiko užtrunka skirtingų žanrų vertimas, pavyzdžiui, grožinės literatūros kūrinio lyginant su psichologijos tekstu? Žinoma, laikui įtaką daro ir teksto dydis bei temos žinojimas, bet gal galima pamėginti palyginti…

Pasikartosiu, kad vertimo sparta ir sudėtingumas nepriklauso nuo žanro – įvairių žanrų tekstai gali būti ir sąlygiškai lengvai, ir gana sunkiai išverčiami. Mano atveju kartais, būna, pluši prakaituoji visą mėnesį ir per jį vos įstengi išversti porą autorinių lankų (autorinis lankas – 40 tūkst. spaudos ženklų), o kartais, žiūrėk, kokio kito teksto autorinį lanką išverti per porą dienų.

– Kartą vertėjas Laimantas Jonušys išskyrė du vertėjų tipus: vieni nuosekliai laikosi tikslaus teksto, kiti leidžia sau į kūrinį žvelgti kiek laisviau. Kuriam tipui priskirtum save? Kaip tai kinta lyginant skirtingus žanrus?

Idealu būtų, kad verčiant mintį nenukentėtų ir jos išsakymo forma. Ši taisyklė yra universali – nuo žanro nepriklauso. Tiesiog įdomesni „sunkiasvoriai“ grožinės literatūros meistrai dažnai pasižymi ir savita kalbėsena. Kita vertus, ir vykusių dalykinių tekstų autoriai nebūna mirtini nuobodylos – jie taip pat stengiasi rašyti kuo patraukliau. Visus šiuos dalykus vertėjas turi perteikti. Aklai sekti tekstą (apie elementarų pažodiškumą blogąja prasme, kai lietuviški žodžiai bet kaip sumetami į nelietuvišką struktūrą, nekalbu) tiesiog ne visada įmanoma.

Vaizdžiai tariant, dvi skirtingos kalbos yra lyg du skirtingos kompleksijos žmonės. O versdamas tarsi vieną jų mėgini apvilkti kito drabužiais – neišvengiamai gali tekti patrumpinti ar praplatinti kelnes, susiaurinti ar pailginti švarką. Na, dabar susimąsčiau, kad šis palyginimas gal ir ne visai tikslus, bet vis tiek kažkiek „į tą pusę“… O šiaip versti literatūrą – ne vien tik grožinę, nors labiausiai tai akivaizdu žvelgiant būtent į grožinę – gal tuo ir yra įdomu, kad vykusių kūrinių vertimai į tą pačią kalbą visada gali būti ir keli, ir daugiau, ir jie niekada nebus identiški. Aš versdamas visada stengiuosi įsivaizduoti, kaip tekstas atrodytų, jei autorius jį rašytų lietuviškai. Šiuo įsivaizdavimu ir vadovaujuosi.

– Ar pradėjęs versti kūrinį, dirbi su juo vienu nuosekliai, ar kartais „nueini į kairę“ ir prasiskaidrinimui trumpam imiesi kito teksto? 

Idealu būtų, kad šitaip „į kairę“ vaikščioti nereiktų (o jei vis dėlto reikėtų, tai kuo mažiau), bet tenka. Kita vertus, ne visada tai blogai – būna, kad visai sveika trumpam „atvėsti“ nuo ilgai „jaukinamo“ teksto.

– Pabaigai – kaip apskritai keliais žodžiais galėtum apibūdinti tobulą vertėją? Kokios savybės šioje profesijoje svarbiausios?

Sąvokos „tobulas“ turbūt šiuo atveju apskritai vengčiau. Gal sakyčiau „vykęs“ ar „labiau vykęs“ (priešpastatant „mažiau vykusiam“ ar „nevykusiam“). O savybės – manau, deramas atidumas ir pagarba tiek savo užsiėmimui apskritai, tiek verčiamam autoriui konkrečiai. Aiškus suvokimas, ką ir kodėl darai (kodėl išverti būtent taip, o ne kitaip). Gebėjimas tam tikrą originalo ribojamą „kūrybiškumą“ derinti su saiku, t. y. visada stengtis išlikti tikrojo knygos autoriaus šešėlyje, kitaip tariant, nenususinti jo kalbos arba, priešingai, nepaversti jos įmantresne, nei ji yra iš tiesų.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments