Gatvės šokio kultūra scenoje

Ji – šiuolaikinio šokio šokėja Airida Gudaitė-Žakevičienė. Jis – gatvės šokių choreografas Laurynas Žakevičius. Kartą, jiems susitikus, gimė mintis, kad gatvės šokiu galima ne tik spręsti konfliktus ar parodyti, kas „kiečiausias“, bet ir papasakoti išgyvenimų kupiną istoriją. Jiems kilo ir dar vienas noras – gatvės šokį ne tik matyti drauge su klasikiniu ir šiuolaikiniu šokiu, bet ir perkelti jį į teatro sceną. Kaip sekasi įgyvendinti šias idėjas? Apie tai ir kalbame su urbanistinio šokio teatru „Low Air“.

Kodėl tas šokis negali būti išreikštas menine forma? Buvo tokia ambicija iškovoti gatvės šokiui vietą po saule bent jau Lietuvoje.

Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius

– Visų pirma, kokia yra urbanistinio šokio kilmė pasaulyje?

Airida Gudaitė-Žakevičienė: Sukonkretinkime terminą. Urbanistiniu šokiu mes vadiname gatvės šokį ir jo stilius, kuriuos jungiame kartu su šiuolaikinio šokio technika. Pati gatvės šokio technika ir stiliai yra kilę iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), pavyzdžiui, hiphopas – iš Bronkso (Niujorkas).

Laurynas Žakevičius: Vieni – iš Rytų pakrantės, kiti – iš Vakarų. Viskas vystėsi paraleliai – Niujorke buvo breiko šaknys, bet tuo pačiu metu Los Andžele vystėsi popingas (angl. popping), lokingas (angl. locking) ir kiti gatvės šokiai. Juos vienijo funko ir soulo stilių muzika.

Kaip Airida minėjo, urbanistinis šokis yra lietuviška gatvės šokių versija, vartojama akademinėje visuomenėje. Kai ji rašė savo magistro darbą, dėstytojai neleido darbe vartoti sąvokos „gatvės šokiai“. Jie kėlė klausimus, ką tai reiškia – ar gatvėje šoka, ar „gatviniai“ šoka? Tuomet buvo prieita prie termino „urbanistinis šokis“. Iš tikrųjų net galvočiau, kad Airidos darbo dėka šis terminas atsirado.

Gatvės šokiai yra susiję su miestu, nes jie gimė ten, kur veikia socialiniai faktoriai.Pavyzdžiui, popingo ir lokingo šokėjai buvo linksmi, jų tikslas – prajuokinti žiūrovus, o Niujorke, kur vystėsi breikas, vyko įvairios pertvarkos, buvo griaunami mikrorajonai, vietoj jų valdžia norėjo statyti komercinius pastatus ir žmonės jautė daug neapykantos, baimių, abejonių, vyko gaujų kovos.

Tuo metu jaunimas rinkdavosi į vakarėlius, kuriuose grodavo populiarus didžėjus Kool Herk. Būtent jis atkreipė dėmesį, kad tam tikru metu šokėjai labiau sureaguoja į jo grojamą muziką: funko dainose yra „break part“, kurioje skamba vien tik būgneliai. Kool Herk šią dalį dainose pradėjo ilginti, o šokėjai ją panaudojo šokiams. Taigi, breiko vystymuisi daug įtakos darė muzika bei socialinė aplinka. 

Airida: Gaujos pradėjo aiškintis santykius kitais būdais: šokių dvikovose, piešdami graffiti, repuodami ir t. t. Visa hiphopo subkultūra yra tam tikras pasipriešinimas masinei pozicijai, rasinei diskriminacijai, padėčiai visuomenėje.

Laurynas: Sakyčiau, ne pasipriešinimas, bet savo teisės gynimas. Ypač Lotynų Amerikos atstovams ir juodaodžiams atrodė, kad jie buvo engiami. 

– Minėjote, kad urbanistinis šokis kilo susijungus šiuolaikiniam ir gatvės šokiams…

Laurynas: Mes į jį taip žiūrime, ieškome naujų formų ir žinias apie šiuolaikinį šokį pritaikome tame, ką geriausiai išmanome – gatvės šokyje. Tačiau tai yra tiesiog gatvės šokio stilius, nevadinčiau to junginiu. 

– Ankstesniuose interviu kalbėjote, kad norite gatvės šokio kultūrą integruoti į teatrą. Kokie yra to motyvai?

Airida: Manau, kad gatvės šokis nėra skirtas tik kovoms. Jis gali „transliuoti“ visai kitą idėją, mintį, kuri turi tam tikrą siužetinę liniją. Šiuo metu gatvės šokis yra nukeliavęs labiau į sportinę pusę – vyksta įvairios varžybos, kai kurie šokėjai nesigilina į judesių prasmę, o siekia nustebinti žiūrovus. Man norėjosi nuo to pabėgti, o teatras visą laiką labai domino.

Todėl pabandėme gatvės šokį perkelti į sceną, kad pasakytume kažką daugiau, o ne tik pademonstruotume judesį. Taip pat visą laiką norėjome, kad gatvės šokis būtų įvertintas. Kodėl jo nemokoma akademijose, universitetuose? Kodėl tas šokis negali būti išreikštas menine forma? Buvo tokia ambicija iškovoti gatvės šokiui vietą po saule bent jau Lietuvoje.

– Airida, kokios buvo reakcijos akademinėje bendruomenėje, kai bandei tai įrodyti? Su kokiomis problemomis susidūrei?

Airida: Hiphopo subkultūroje yra labai daug žargonų, pavyzdžiui, šokio žingsnių pavadinimai, kurių neįmanoma išversti į lietuvių kalbą. O to vis reikalavo, kai rašiau bakalauro ir magistro darbus. 

Laurynas: Klasikiniame šokyje daugelis terminų yra prancūziški, tačiau jie į lietuvių kalbą taip pat neverčiami. Gatvės šokyje galėtų būti panašiai. Papildant tave, universitete ši disciplina šiuo metu vadinama „Aktualiais jaunimui šokiais“.

Airida: Taip, šis šokis dar nevadinamas urbanistiniu ar gatvės šokiu. Vis dar trūksta žinių ir supratimo apie tai, dėl to jis dar nėra pakankamai vertinamas.

Laurynas: Palyginkime klasikinį šokį ir gatvės šokį. Iš šalies atrodo, kad klasikinis yra sudėtingas, o gatvės – paprastas. Tačiau kai šokėjas pabando, suvokia, kad ir gatvės šokyje egzistuoja tam tikros technikos ir kūno kontrolė.

Čia taip pat gali lavinti kūną, gauti tiek fiziologinės, tiek psichologinės naudos, nes bendruomeniškumo lygmuo čia yra labai tvirtas. Hiphopo subkultūroje viskas yra ne apie mane, bet apie mus. Socialiniame kontekste tai yra stipru ir svarbu ugdant bei auklėjant jaunimą. 

– Ir koks buvo rezultatas? Ar paskyrusi du mokslinius darbus šiai temai, pajautei pokytį akademinėje bendruomenėje?

Airida: Taip, pokytis buvo ir aš labai džiaugiuosi. Esu labai dėkinga savo darbo vadovei Birutei Banevičiūtei, kuri padėjo supažindinti kitus su šiuo šokiu. Po to mane pakvietė į universitetą dėstyti gatvės šokio ir pamažu jaučiu, kad jis užsitarnauja savo vietą. 

– Dažnai minite socialines temas, kuriomis remiasi ši kultūra. Žinoma, negalime lyginti JAV ir Lietuvos, tačiau kokios temos jus veikia?

Laurynas: Iškart šių temų išskirti negalėčiau, tačiau papasakosiu, kodėl aš pats pradėjau šokti. Mane pirmiausia sužavėjo vaizdas. Aš norėjau stebinti, įrodyti, norėjau būti geras šokėjas, atkreipti į save dėmesį, kaip ir gatvės šokėjai siekia pralinksminti publiką, sudominti savimi.

Mano tikslas buvo toks, vėliau buvo pakilimų ir nuopuolių. Dažnai yra sakoma, kad gerus meno kūrinius gali sukurti tik tada, kai esi labai laimingas arba labai liūdnas. O situacijų buvo įvairių. Kartais, kai būna blogai, negali net rankų pakelti, o kartais savo neigiamas emocijas išreiški šokiu. 

Airida: Apie ką mes kuriame? Apie žmonių santykius, krapštomės po savo egzistencinius labirintus, nagrinėjame vartotojiškumą…

Laurynas: Čia reikėtų atskirti du dalykus: kas mane priverčia šokti ir kokią temą aš nešu į sceną. Mane šokti vertė vienokie dalykai, o dabar į sceną mes einame su kitomis emocijomis.

Airida: Tema, kuria kalbu, man turi būti labai aktuali. Taip gimė mūsų pirmasis spektaklis „Feel-link“ (2011 m.). Tuo metu mums buvo labai aktuali santykių tema. Toliau labai norėjosi pasidalinti mintimis apie santykius su šeima. Dabar išgyvename laiką, kai yra labai aktualus įvertinimas, susijęs su narcisizmu. Bet čia kalba eina ir apie mūsų vidinę jauseną, ir apie aplinką, kuri mums daro įtaką. 

– Pakalbėkime apie erdves, kuriose jums teko šokti. Kurios erdvės jums yra įsimintiniausios, geriausiai derančios šokiui?

Laurynas: Vasarą buvo toks periodas, kai su komanda neturėjome, kur šokti. Apie tai visada papasakoju vaikams, kuriuos mokau, nes dauguma įsivaizduoja, kad visada yra patogios sąlygos šokti salėse.

Mums yra tekę šokti požeminėje perėjoje, taip pat prie Nacionalinės dailės galerijos (ten yra paminklas „Pirmosios kregždės“, tai sakydavome: „Einam prie kregždžių“) lauke ant plytelių pasitiesdavome plokštes. Kadangi tos vietos mus suburdavo ir reikėdavo įdėti pastangų, kad galėtume pašokti, jos man yra labai įsimintinos. Kalbant apie profesionalų šokimą, įsimintiniausia vieta buvo JAV ranča.

Airida: Ranča ir skerdykla. Mes buvome Prancūzijoje, rezidentūroje. Vienas choreografas sugalvojo paeksperimentuoti ir mus nuvežė į tokią erdvę, kuri dabar yra pritaikyta menininkams, tačiau anksčiau ten buvo skerdykla. Kai kur palikti kabliai, o į grindis įsigėręs kraujas… O ta erdvė, kurioje būna smagu, yra gatvė, kurioje vyksta improvizacijos.

– O kaip jus veikia skirtingos erdvės?

Airida: Yra tam tikros šokio erdvės ir ne šokio erdvės. Kartais pati aplinka padiktuoja, kaip judėti. O kartais erdvė gali trukdyti.

Laurynas: Pavyzdžiui, jei yra prastos grindys, tai atitinkamai pasirinksi judesius. Į Operos ir baleto teatrą nuėjęs aš nepulčiau iškart draskytis. Mane ši aplinka kažkaip veikia ir aš jaučiu atsakomybę, atsiranda noras kitaip judėti. 

Airida: Vienaip šoki, kai žmonės į tave žiūri iš šono, kitaip – kai jie sustoję aplink. Šokant rate vyksta didesnis bendravimas su žmonėmis, gali būti laisvesnis, o scenoje tu save parodai, tačiau kartais nematai žiūrovų, nes šviesa akina. Nors kai šokome skerdykloje, man jokio įkvėpimo nebuvo. Norėjosi stebėti ir tyrinėti aplinką. Ir man atrodo, kad jei aš stebėčiau šokančius žmones, mano dėmesį labiau patrauktų aplinka, o ne jie. 

– Jūsų šokio spektakliai yra pastatyti pagal pjesių tekstus. Kaip įvyksta ši teksto transformacija į šokį?

Airida: Ši transformacija yra amžinos kūrybinės kančios ir visada pati didžiausia paslaptis. Nuolat stengiamės pabėgti nuo iliustratyvumo, klišių, tikrai ne visada pavyksta. Dažniausiai ieškome simbolių, kuriuos žiūrovas atpažintų. 

Laurynas: Labai priklauso nuo to, ką kuri. Statant spektaklį „Kelionė namo“ (2013 m.), mes pradėjome nuo įvairių filosofijų, bet padedant režisieriui Vidui Bareikiui grįžome prie žmogiškųjų aplinkybių – šeimos. Ir juk nepradėsi rodyti baleto elementų, nes jie ten visiškai netiks. Tad ieškojome buitinių judesių. 

Airida: Šis balandis taip pat yra įtemptas, nes statome Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ ir intensyviai ieškome įkvėpimo šaltinių. 

– Pirmąjį spektaklį statėte be režisieriaus, o antrąjį – su juo. Kokį skirtumą jaučiate darbe?

Airida: Buvo ir sunku, ir lengva. Šį naujausią spektaklį nusprendėme pradėti patys, tačiau akies, kuri pažiūrėtų iš šono, labai reikia. Kai statėme pirmąjį „Feel-link“, su Laurynu įklimpome, nes pradėjome vienas kitą komentuoti, kritikuoti, duoti patarimus. Kartais padėdavo mūsų scenografė Renata Valčik, duodavusi patarimų.

Kai dirbome su V. Bareikiu, atsidavėme režisūrai. Mums tai buvo nauja patirtis. Labiau laukėme, kol jis mums kažką duos. Dabar, kai su V. Bareikiu susipažinome ir pradėjome bendrauti, atsirado dar kitoks santykis. Mes pradedame statyti spektaklį, o po to parodysime jį jam, kad įvertintų. 

Laurynas: Režisieriaus tikslas yra sudaryti seką, kad spektaklis „skaitytųsi“ nuo pradžios iki galo. Šokyje taip pat yra svarbu augimas ir vystymasis. Kartais mes mąstome iš choreografinės pusės, o idėjinė užsimiršta… 

– Mūsų pokalbyje pajaučiau tokį dalyką. Pradėjome šnekėti apie gatvės šokį, kuriame yra daug improvizacijos ir laisvės, o dabar vis daugiau kalbame apie taisykles. Galbūt teatras įstato gatvės šokį į tam tikrus rėmus?

Laurynas: Gatvės šokyje identitetas ir laisvė yra labai svarbu. Čia slypi daug informacijos, daug žinučių, ką nori pasakyti, bet tu sąmoningai negalvoji. Taisyklių nėra. Bet mes norėjome šį šokį pernešti į profesionalią sceną ir tada jau atsiranda taisyklės bei tam tikra logika. Mes bandome pasiduoti laisvei kuriant judesį. Tačiau struktūra yra reikalinga tam, kad šokis taptų įskaitomas ir priimtinas. 

Airida: Teatras man šiuo metu suteikia daugiau laisvės. Gatvės šokyje jau yra susidariusios klišės. Varžybose būna trys teisėjai, tu šoki ir jau daugmaž yra aišku, ką turi padaryti, kad galbūt laimėtum. Teatre yra daugiau kūrybinės laisvės. 

Laurynas: Manau, tam, kad kažką pasakytum, būtina sugalvoti konstruktyvią mintį. 

– Kažkada žinių sėmėtės iš kitų, o dabar jas patys atiduodate mokiniams. Galbūt pastebėjote, kaip keitėsi šokio filosofija, kurią jūs gavote ir kurią bandote perteikti kitiems?

Airida: Iki šiol mes mokomės patys.  Manau, kad keičiasi tiek, kiek keičiasi patirtis, asmenybė. Didėja pedagoginis pasitikėjimas. Tiek dabar, tiek pradėjus kurti, man buvo labai svarbu, kad šokis transliuotų kažkokią idėją.

Tačiau – paradoksalu – kai aš mažai žinojau apie gatvės šokio techniką, sukurdavau daugiau, nei dabar, kai atrodo, jog žinau tikrai daug. Kuo daugiau informacijos, tuo labiau ji tampa sausesnė. Kai pradėjau gilintis į šiuolaikinį šokį, pastebėjau, kad šios disciplinos šokėjai labiau dėmesį kreipia į kūną. Gatvės šokėjai tai daugiau daro impulsyviai.

Laurynas: Kai mokiausi mokykloje, šokti išmokau pats. Viską „pasiimdavau“ iš videomedžiagos. Pradėjus keliauti po seminarus ir bendrauti su užsieniečiais, požiūris pasikeitė. Kai mokau kitus, mano ideologija yra tokia: bandau paaiškinti judesio simboliką ir kilmę, kodėl vieną judesį mes turime pradėti nuo kito. Man visada buvo svarbu, iš kur tai, ką tai sako ir kaip man padeda.

– Kokias perspektyvas numatote „Low Air“ urbanistinio šokio teatrui?

Laurynas: Jau matau labai gražų pasiekimą, kad gatvės šokio koncepciją mes atnešėme į teatrą. Už tai gavome „Auksinį scenos kryžių“ (2014 m.), to mokome mokyklose. Tai yra pripažinimas Lietuvos mastu ir šiuo pasiekimu labai džiaugiuosi.

Dabar matau, kad atsiranda žmonių, kurie bando ne tik konkuruoti, bet kurti kažkokį meninį produktą, t. y. ilgesnius meninius pasirodymus, kurie būtų pritaikyti scenose, kitose erdvėse, ne tik bandant įrodyti, kas aš toks. Mano tikslas ir vizija siekia, kad gatvės šokis taptų dar matomesnis ir labiau vertinamas. 

Airida: Mes taip pat svajojame turėti savų šokėjų, kuriuos ugdome, būrį. Turime daug talentingų šokėjų, tačiau kasmet atsiranda ta pati problema: žmonės baigia 12-tą klasę, pradeda studijuoti ir šokis „eina“ į antrą planą. Mes norėtume turėti tokį šokio teatrą-mokyklą, kur žmonės ateitų tobulintis ir tuo pat metu galėtume su jais statyti spektaklius. Tokia štai mūsų svajonė.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments