Galerijoje „Arka“ – naujos parodos: kviečia pasinerti į gamtą ir žmogaus vidų

Nuo balandžio 2 d. LDS galerijoje „Arka“ atidaromos keturios naujos parodos. Jas vienija menininkų atskleidžiama, interpretuojama gamtos tematika, kurią papildo žmogaus vidinių, psichologinių būsenų refleksija. Lankytojai kviečiami saugiai apžiūrėti parodas iki balandžio 24 d.

Dagnė Gumbrevičiūtė ir Virginijus Kazlauskas. „Išbūti“

Parodoje „Išbūti“ susijungia Dagnės Gumbrevičiūtės aliejinė tapyba ir Virginijaus Kazlausko projekte „Sirijus“ sukurti grafikos darbai. Juos papildo videokūriniai ir medijų instaliacijos. Bėgimo pajūriu vaizdus lydintis sinematinis garso takelis padeda įsiklausyti į savo kvėpavimą, atrasti ritmo keliamą ramybę.

Kaip apibūdina parodos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė, rinkdamiesi savo kūrybą matyti kaip vidinio pasaulio fenomenų atspindį, autoriai poetiškai atranda chaoso ir tvarkos balansą, o pagrindiniu kūrybos objektu įvardina savęs jausmą.

„Spalvingi peizažai ir portretai, kontrastuodami su monochrominėmis abstrakcijomis, atskleidžia, regis, net ir labai nutolusių būsenų sąsajas. Efemeriškos prigimties patirčiai suteikdami fizinę kūrinio formą, kūrėjai ne tik įvardina, kas tose patirtyse nekinta, bet ir kviečia joje išbūti“, – sako Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Anot Dagnės Gumbrevičiūtės, jos tapyba – apie momentus, kurių nesinori paleisti: „Kai tik patirti erdvę tapo nepakankama, vėl pradėjau tapyti. Kasryt išbėgu toli, vaizdai sparčiai keičiasi, veriasi horizontai, bekelės, pušynai. Kartais reikia labai daug nubėgti, kad priartėtum prie savęs. Bėgu dar. Būna, riba tarp manęs ir kelio bebėgant sunyksta. Bėgu dar. Susitapatinus su aplinka, tampa nesvarbu, kokia ji savo paviršiuje: nykstanti, blaškanti, abejotina. Atsigręžus į tai, kieno vertė nekinta, nesinori paleisti. Laikau teptuką.“

Ši paroda bus jau trečia, kurioje menininkė jungia videoinstaliacinį meną ir tapybą. Kūno judesį atradusi kaip įrankį gilesniam savęs pajautimui, autorė fiksuoja šio proceso esminius momentus ir, bendradarbiaudama su kroatų kompozitoriumi Matija Vojvodic, leidžia žiūrovui juos patirti. Dagnė Gumbrevičiūtė baigė kino ir medijų scenografijos magistro laipsnio studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2015 m. dalyvauja tapybos ir scenografijos parodose. 2019 m. menininkei įteiktas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas už geriausią studento darbą. 

Projekte „Sirijus“ Virginijus Kazlauskas meno kūrinius pasitelkia kaip kalbos formą, siekdamas atskleisti jausmus ir vidinio pasaulio fenomenus. Jis gilinasi į žmogaus psichologiją, studijuoja, ieško meno ir psichologijos sankirtų. Tai pirmoji menininko paroda. 

Virginijus Kazlauskas sako, kad jo paveikslai – lyg muzikos kūriniai ar mažos poemos, pasakojančios apie jausmus ir išgyvenimus. Jie, anot autoriaus, daugiau tamsūs ir sunkūs, gali atbaidyti, išgąsdinti, tačiau siekis pažinti tamsą veda prie jos poetiškumo atradimo. 

„Sluoksniuojant juodą tušą ant švelnaus kiaušinio lukšto atspalvio, menančio šviesą, atveriu naktį ir kviečiu pamatyti save, prisiliesti prie neaiškumo, nepažinumo, neapibrėžtumo, bandant atrasti tamsos poeziją savyje. Grafikos seriją papildo instaliacija, aprašanti tamsą kaip autonomišką idėją. Tai abstrakti forma, supinta iš mano juodų rūbų, menančių kasdienį gyvenimą̨: vaikščiojimus Vilniaus gatvėmis, stovėjimą prekybos centrų eilėse ar buvimą sakralioje erdvėje“, – pasakoja Virginijus Kazlauskas.

Mingailė Mikelėnaitė. „Akmuo + Ugnis + Pelenai“

Kitoje galerijoje „Arka“ atidaromoje parodoje – jaunosios kartos keramikės Mingailės Mikelėnaitės keraminių skulptūrų, degtų malkinėje Anagamos krosnyje, kolekcija. Pats parodos pavadinimas – „Akmuo + Ugnis + Pelenai“ – atskleidžia, kad eksponuojami menininkės kūriniai referuoja į gamtines formas.

Įvairiuose kraštuose keliavusi menininkė su atida stebėjo skirtingoms geografinėms zonoms būdingus gamtos darinius ir reiškinius. Kalnai, virš žolės kylantis rūkas nuo po žeme kunkuliuojančios lavos, suskeldėjusių akmenų faktūros, samanos ir medžių šaknys tapo menininkės inspiracijos šaltiniu. Pastarųjų reiškinių redukuoti motyvai atsispindi Mingailės kuriamose keramikos skulptūrose. 

Tokia raiškos forma autorė sudaro sąlygas pabusti žiūrovo intuicijai, kuri perša nuojautą, kad regimuose kūriniuose matomos atpažįstamos formos, tačiau fragmentuotos iš didesnio gamtos peizažo ir abstrahuotos lieka iki galo neapibrėžtos. Tuo pačiu natūralios aplinkos motyvai, įsisąmoninti autorės atmintyje, darbuose patiria transformaciją. Šiuo būdu Mingailė atkreipia dėmesį į žmogaus poveikį gamtai, kuris prasideda nuo to, kaip ji suprantama dar mintyse – vertinama, gerbiama ar priešingai.

Glaudų ryšį su gamta jaučiančiai autorei svarbu kūriniuose ne tik atspindėti natūralios aplinkos motyvus, bet su jais susieti ir technologinius niuansus kaip natūraliai sukurtomis pelenų faktūromis, išgautomis Anagamos degimo metu. Tokiu būdu menininkė sako siekianti sudominti lankytojus retai praktikuojama technologija: „Patirtis ir sukauptos žinios mane pastūmėjo toliau domėtis aukštakrosnių technologijomis ir jas populiarinti Lietuvoje, kurioje yra vos kelios medžiu kūrenamos aukšto degimo krosnys.“

Mingailė Mikelėnaitė Vilniaus dailės akademijoje įgijo keramikos specialybės bakalauro ir magistro laipsnius. Dalyvaudama „Erasmus“ mainų programoje savo žinias gilino Turkijoje ir Rumunijoje. Autorė yra surengusi 5 personalines parodas Lietuvoje bei dalyvavusi daugiau nei keturiose dešimtyse grupinių projektų įvairiose šalyse.

Praėjusiais metais „Arkoje“ vykusios Vilniaus keramikos meno bienalės laureatė, tarptautinės keramikos akademijos (IAC) narė, dailininkė-keramikė Rūta Šipalytė menininkę apibūdina kaip vieną aktyviausių jaunosios kartos keramikų, atkreipdama dėmesį, kad Mingailės kūryba „byloja apie laiko tėkmę ir fizinių daiktų eroziją žemėje, žmogaus veiklos bei kultūrinių procesų įtaką gamtai“. 

Oksana Judakova. „Grafika, fotografija ir tekstai“

Praėjus beveik dešimtmečiui nuo pastarosios solo parodos Vilniuje, į sostinės meno sceną personaliai pristatyti savo kūrybą grįžta Ukmergės rajone gyvenanti ir kurianti grafikė Oksana Judakova. Parodoje, lakonišku pavadinimu „Grafika, fotografija ir tekstai“, menininkė eksponuoja skirtingų meninės raiškos formų – nuo vizualių iki literatūrinių – kūrinius.

Kolekciją sudaro pastaraisiais metais sukurti darbai. Juose galima išskirti įvairių naratyvų ar atlikimo būdų, tačiau visus kūrinius vienija autorės asmeninis gyvenimas, fragmentiškai fiksuojamas kūryboje. Fotografijose dominuoja gamta, kurią Judakova pažino keliaudama po pasaulį: Meksikos augmenijos, gūdžių Pensilvanijos miškų ar Lietuvos kaimo siužetų referencijos. 

Lino raižiniuose atsiranda iš pirmo žvilgsnio pasakų motyvus primenantys siužetai, tačiau iš tiesų esantys pačios menininkės vizualinės novelės, kurias inspiruoja kasdienybė. Monotipijose juntama eskiziška primityvizmo maniera, kuria greitai paštrichuojama tai, kas norima prisiminti – nužydėjusios saulėgrąžos ar katinas sode. Pastarųjų gretose integruojami ir abstraktūs kūriniai, kurių ciklą menininkė vadina „Piktomis linijomis“. Šias galima suprasti kaip sumišusių, konkretaus pavidalo neturinčių minčių atvaizdus, užuomazgas.

Galiausiai tai, ko negali vizualizuoti, autorė prisipažįsta įtekstinanti: „Kuriu lino raižinius, ofortus, spaudžiu monotipijas, fotografuoju. O kartais, jei koks man svarbus vaizdas nepasiduoda nei pieštukui, nei kameros objektyvui, jį aprašau.“

Oksana Judakova yra surengusi apie dešimtį personalinių parodų Lietuvoje bei dalyvavusi grupiniuose projektuose Lietuvoje ir JAV. Niujorko šurmulį iškeitusi į Lietuvos kaimą, šiandien menininkė gyvena ir kuria autentiškoje sodyboje Ukmergės rajone. Parodiniame lauke saikingai pasirodanti Oksanos Judakovos kūryba išsiskiria vitališkumu, nurodančiu organišką autorės santykį su kūryba ir pačiu gyvenimu.

Menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė pastebi, kad įvairūs minimi vietovių pavadinimai ar vardai nesunkiai ir iškart žiūrovui atkuria numanomo gyvenimo būdo, potyrių ar patirtų būsenų amplitudę: „Nebūtinai tai bus tiksli ir konkreti dailininkės būsena, bet, užsižiūrėjus į berlynietišką medūzą ar Čikagoje sutiktą dzenbudistą, empatiškuose darbuose supranti ir mažo grumstelio, ir didžiulio akmens svarbą asmenybei.“

Goda Lukaitė. „Psyche ir gamta“

Dar vienoje tuo pačiu metu „Arkoje“ atidaromoje parodoje jaunosios kartos tapytoja Goda Lukaitė pristato kūrinius, jungiančius gamtos ir žmogaus būsenų temas.

Kaip pasakoja autorė, tai paroda-kelionė – fizinė, mentalinė ir dvasinė. „Žodis „psichologija“ kilo iš graikiško žodžio „psyche“, reiškiančio „sielą“. Gretinu šį taurų žodį su lietuvių kalboje vartojamu žargonu „psichas“. Ši paroda apie gamtą ir joje vaikščiojantį nerimą, apie klaidžiojančią psyche, kuri stebi, analizuoja, siekia suprasti. Psyche klaidžioja žiūrovui sunkiai identifikuojamose erdvėse, tačiau paveiksluose bei jų pavadinimuose yra paliktos užuominos į konkrečias vietas, patirtis ar būsenas, ištinkančias savęs pažinimo kelionės metu“, – teigia Goda Lukaitė. 

Menininkės kūrybinių interesų lauke – užmirštų, neužimtų vietų, erdvių motyvai, belaikiškumo nuojauta, nostalgijos ir ilgesio samprata. Autorė formuoja savitą kritinį žvilgsnį į žmogaus psichologines būsenas, aplinkos patirtis ir iš to kylantį nerimą, nesaugumo jausmą, ir per tapybinę kalbą fiksuoja ramybės paieškų bei sąmonės grynumo apraiškas.

Menininkė 2015 m. VDA įgijo freskos-mozaikos magistro laipsnį, tais pačiais metais jai įteiktas Jaunojo tapytojo publikos simpatijų prizas. Aktyviai dalyvauja parodose bei įvairiuose projektuose. Nuo 2020 m. priklauso „SinThesis gang“ menininkų grupei.