Liepos 1 d., trečiadienį, 18 val. LDS galerijoje „Arka“ atidaroma tapytojos Adelės Liepos Kaunaitės personalinė paroda „Meilės mašina“. Tą pačią dieną pradeda veikti ir menininkės Monikos Gedrimaitės personalinė paroda „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“.
Kodėl visi paprasčiausiai myli drugelius, bet efektyviai mindo tarakonus?
Adelė Liepa Kaunaitė
„Meilės mašina“
Parodoje „Meilės mašina“ pristatomame cikle Adelė Liepa Kaunaitė kvestionuoja standartų, primestų ir ideologizuotų normų problematiką, kartu akcentuodama ir meilės sampratos dirbtinumą, jos panaudojimą kažkieno kontroliuojamai socialinei mašinerijai. Kūryboje menininkė retoriškai klausia, kodėl „visi paprasčiausiai myli drugelius, bet efektyviai mindo tarakonus“?
Šiuo būdu autorė referuoja į stereotipizuotus įsitikinimus, neva estetiškai patrauklūs, teigiami ir mieli objektai natūraliai priimami kaip mylėtini, o neatitinkantys įsivaizduojamo kanono – atstumiami ir niekinami.
Situaciją menininkė reflektuoja ekspresyviuose tapybos darbuose, suteikdama figūratyvių arba abstrahuotų įvaizdžių nematomoms, bespalvėms ir/ar bekvapėms geopatogeninėms zonoms. Šioms autorė priskiria ir meilę. Kertiniais parodos kūriniais autorė persvarsto meilės mechanizmą, pastarąjį įkūnydama mėsmalės pavidalu. Tai atskleidžia pagrindinę ekspozicijos mintį, kuria A. L. Kaunaitė tiek primena, tiek kitu rakursu žvelgia į didelę įtaką žmonėms darantį jausmą, kuris gali tapti tiek pozityvia, tiek negatyvia egzistencine patirtimi.
Kartu menininkė žiūrovams siūlo mąstyti apie savo pačių patyrimą meilės kontekstuose, sprendžiant, kaip gajus ir įvairiais pavidalais nuolat vykstantis jausmas ar jo stoka veikia savivertę, moralinę ir psichologinę būsenas. Meilė funkcionuoja žmogaus gyvenime ne tik romantiniais, bet apskritai labai skirtingais aspektais, kartais net tapdama galinga neracionalių sprendimų jėgos raiška, kurią Kaunaitės darbuose ženklina virvutės, pajungiančios, įgalinančios ir kontroliuojančios meilės marionete virstantį žmogų.
Adelė Liepa Kaunaitė yra lietuvių jaunosios kartos menininkė, surengusi daugiau kaip 20 personalinių parodų, aktyviai dalyvauja grupiniuose projektuose ir pleneruose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
„Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“
Kitoje tą pačią dieną atveriamoje parodoje „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“ pristatoma kolekcija, kurią autorė Monika Gedrimaitė daugins parodos laikotarpiu galerijoje performatyviai lipdydama, Gedrimaitė sistemingai nagrinėja daiktiškumo kaip savybės atpažįstamumo kismą, atsisakant paties objekto ar jį atspindinčių bruožų.
Taip menininkė kvestionuoja redukuoto elemento galią įprasminti daiktišką esmę, neapibrėžiant konkretaus pavadinimo ar funkcijų. Taip siekiama fiksuoti slinktį nuo materialaus objekto iki konceptualios jo raiškos bei identifikuoti šių savybių ribas.
Parodoje pristatomai ekspozicijai būdingas bendras Monikos Gedrimaitės kūrybos idėjiškumas. Autorė nuosekliai tyrinėja dialektiką tarp indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio. Menininkę domina utilitarus jo pamatas ir naujos panaudojimo galimybės.
Kūryboje universalizuodama indo prasmę, pastarąją darbuose redukuoja, kol lieka tik pėdsakas, užuomina, nenurodanti į konkretybę. Pasitelkdama techninius keramikos kūrimo ir dekonstravimo būdus, autorė pristato įsivaizduojamos funkcijos objektus, nebūtinai siejamus su pirmine paskirtimi, jiems suteikdama naują indo sampratą.
Monika Gedrimaitė yra jaunosios kartos menininkė, baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvavusi daugiau kaip dvidešimtyje grupinių parodų ar projektų, surengusi personalinių parodų. 2018 m. menininkė V-joje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Indo vizija“ apdovanota diplomu už filosofinę indo temos interpretaciją.
Abi parodos galerijoje „Arka“ veiks iki liepos 29 d. Jos yra galerijos kūrybinės programos, finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.
