Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ rugpjūčio 4 ir 5 dienomis kviečia į keturių naujų personalinių parodų atidarymus. Parodose pristatomi Arūno Bielskio skulptūriniai objektai, plenerų inspiruoti Vytauto Poškos, pajūrio kraštovaizdį bei kolektyvinę atmintį reflektuojantys Rolando Marčiaus bei siuvinėjimus ir dailę jungiantys Loretos Zdanavičienės tapybos darbai. Parodos veiks iki rugpjūčio 27 dienos.
Kiekvienas menininko tvarinys virsta autonomišku personažu, įgaunančiu abstrahuotų pavidalų – nuo mistifikuotų iki realistiškų būtybių.
Paroda „Solo“
Arūno Bielskio paroda „Solo“
Rugpjūčio 4 d., antradienį, 19 val. Vilniuje pirmą kartą atidaroma personalinė menininko Arūno Bielskio (g. 1965) paroda. Ją sudaro nauji, tačiau nuoseklią autoriaus kūrybinę veiklą apibendrinantys skulptūriniai objektai ir jų kompozicijos, kurių kolekcija pavadinta „Solo“.
Kiekvienas menininko tvarinys virsta autonomišku personažu, įgaunančiu abstrahuotų pavidalų – nuo mistifikuotų iki realistiškų būtybių. Ikonografiniai motyvai ir nūdienos aktualijų epicentre atsidūrę parodoje reflektuojami organizmai, vienoje erdvėje sujungia praeities ir dabarties plotmes. Taip menininkas siūlo svarstyti apie skirtingo laiko sanklodas, o įspūdį sustiprina kūriniams pasirinktos raiškos priemonės.
Viename darbe telkiant medį, metalą, kaulus ar akmenį, kiekviena detalė simbolizuoja skirtingai jos patiriamą laiko ir aplinkos poveikį, o darbuose juntamas nykimo naratyvas. Taip subtiliai užčiuopiamas autentiškas žmogaus laiko patyrimas ir suvokimas, kurių procesualume individas neretas pasijunta vienišas.
A. Bielskio darbams būdingas organiškas medžiagiškumas, kurį dabartinės vartotojiškos visuomenės kontekste neretai užgožia sintetinės materijos ir pramoniniai readymade‘ai, įsiskverbiantys ir į šiuolaikinio meno skulptūras ar objektų instaliacijas. Naudodamas tradicines medžiagas autorius kuria improvizuotus fantastinius personažus, kurie įtraukia žiūrovo žvilgsnį, skatindami jį interpretuoti ir įsivaizduoti regimų tvarinių istorijas.
Šiuo metu autorius gyvena bei kuria Kaune. Nuo 1989 metų dalyvauja grupinėse parodose ir pildo asmeninių skulptūrų kolekciją. Menininko kurtas Sausio 13-osios medalis yra įtrauktas į šventinį ordinų, medalių ir ženklelių katalogą, Simono Daukanto medalis eksponuojamas Žemaičių muziejuje „Alka“, o medalį Pauliui Galaunei atminti yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Vytauto Poškos tapybos darbas.
Vytauto Poškos paroda „Vasaros Intermezzo“
Kitą dieną, rugpjūčio 5-ąją (trečiadienį), galerijoje „Arka“ viena po kitos bus atvertos iš karto trys parodos. 18 val. vyks menininko Vytauto Poškos personalinės parodos „Vasaros Intermezzo“ atidarymo renginys.
Intermezzo – muzikinis terminas, reiškiantis kompoziciją, kuri atliekama tarp kitų muzikinių ar draminių visumų, tokių kaip spektaklio veiksmai ar didesnio muzikinio kūrinio dalys. Vytauto Poškos tapybos paroda „Vasaros intermezzo“ pasižymi vientisumu ir muzikalumu. 2019 m. rugpjūtį pirmoji jos dalis buvo pristatyta Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos erdvėse.
Dauguma parodos kūrinių sukurti vasarą arba yra inspiruoti plenerų metu regėtų motyvų, sutiktų asmenybių, pokalbių, diskusijų. Autorius prisipažįsta, jog niekuomet nebūtų sukūręs šių darbų studijoje, „iš galvos“. Plenerai, vasara, gamta – V. Poškos kūrybos epicentras, jungiamoji grandis, kūrybinis atspirties taškas, varomoji kūrybos jėga. Tačiau reginiais autorius neapsiriboja – kraštovaizdis, taikliai pagauti spalviniai deriniai jam pasitarnauja kaip medžiaga potyrių, pojūčių, nuojautų metaforoms kurti.
Vytauto Poškos tapybos darbo fragmentas.
V. Poškai kūriniuose itin svarbi erdvė. „Man erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, su vidine kūrybos laisve. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti kitoje – jo paties susikurtoje – erdvėje“, – pasakoja autorius.
Tarsi voratinkliais vejami V. Poškos potėpiai virpa, atsikartoja, mezgasi tarpusavyje lyg natos, suaugančios į pagrindinę muzikinio kūrinio melodiją. Autoriui svarbu ritmas, kurį jis išreiškia tapyboje panaudodamas faktūrą, linijiškumą. Sluoksniuojant skaidrius potėpius, sukuriamas gylis ir žiūrovo žvilgsnis gali nevaržomai klaidžioti po peizažo tolius. Įtaigiai perteikdamas atspindžius, šviesą ir šešėlius, V. Poška sukuria stipriai atmosferiškus, emociškai paveikius darbus.
Tapytojas neapsiriboja paveikslo uždarumu, siekia pabrėžti kūrybos procesą, vyksmą. Jam svarbu kūrinį pradėti ir užbaigti panirus į polėkio būseną, todėl neretai atlieka tapybinio proceso performansus – kuria tapybą gyvai, taiko action painting, gesto tapybos principus, kolaboruoja su įvairiais scenos menų atlikėjais.
Tą pačią dieną 18:30 val. galerijoje „Arka“ atidaroma ir klaipėdiečio menininko Rolando Marčiaus paroda „Mėlynoji vakarienė“. Parodos pavadinimas – tarsi nuoroda į bendrabūvį, dalijimusi grįstą valgymo aktą.
Maistas yra viena seniausių mainų formų, jungiančių žmones tarpusavio sąveikos ir komunikacijos būdu. Nuo pat senų laikų valgio dalijimosi ritualai atlieka skirtingus vaidmenis įvairiose kultūrose. „Mėlynoji vakarienė“ subtiliai nukreipia į kanoninės paskutiniosios vakarienės, kurioje susitinka istorinė atmintis ir dabarties žvilgsnis, simboliką. Tokiu būdu parodos kontekste kuriamas santykis tarp menininko ir į procesą įtraukiamo žiūrovo.
Rolando Marčiaus darbas.
Kūriniuose menininkas reflektuoja pajūrio kraštovaizdį bei kolektyvinę atmintį. Autorių domina žmogaus ir gamtos santykis, gamtinės struktūros poveikis istorijos tėkmei. Pasitelkdamas stebėjimą ir pažinimą, R. Marčius analizuoja, kaip susidaro asmeninis aplinkos potyris. Kurdamas svarsto, kaip aplinka veikia ir sužadina vidinius pojūčius ir kaip šiais patyrimais ir įspūdžiais galime dalytis, išreikšti, perteikiti vieni kitiems. Kūryboje aktualizuojamas kraštovaizdžio specifiškumas, praeities ir dabarties motyvų kontekstualumas. Formuojama sąveika tarp menininko asmeninės patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovo percepcijos.
Rolandas Marčius (g. 1974) ‒ tapytojas, jo kūryboje skleidžiasi „chirurgiškai apnuoginanti rentgeno estetika“. Darbuose regimos lokalios situacijos ir permąstomos globalios struktūros. Siekiama sudaryti sąlygas asmeniniam dialogui ir aplinkos suvokimui per koloritą, minties daugiasluoksniškumą, naratyvą. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.
Loreta Zdanavičienė. Be pavadinimo.
Loretos Zdanavičienės paroda „Pasiklydę laike“
19 val. naujų parodų atidarymo renginius užbaigs Loretos Zdanavičienės (g. 1962 m.) personalinės parodos „Pasiklydę laike“ pristatymas. Parodoje – siuvinėjimus ir dailę derinantis, kelis laikus sujungiantis ciklas. Laikas čia tampa asmeniška menine erdve, talpinančia pasiklydusius praeities ir dabarties siuvinėjimų artefaktus, atliepia jų slepiamus pasakojimus.
Šis praeitį menančių ir negrįžtamai slenkančio laiko pakeistų meninių elementų susidūrimas kuria naują dabarties meninę erdvę, atsiskleisiančią parodos metu. Taip naujam meniniam potyriui yra prikeliamas praėjusio laiko ir buvusios erdvės prisiminimas.
Tapytoja kūrinius komponuoja skolinadamasi autentiškų praeities siuvinėjimų raštus bei jų fragmentus. Remdamasi jų diktuojama kompozicijos struktūra ir koloritu, dailininkė talpina praeities elementus dabarties laike ir derina bendrą paveikslą. Uždaroje erdvėje menininkės formuojami vientisi ryškiaspalviai bei monochrominiai „kilimai“ žaidžia vis skirtingai derinama siuvinio ornamentika.
Loreta Zdanavičienė. Rudens ženklai I (2019).
Dažnai šio ciklo darbuose yra pasitelkiama kontrastinga siuvinėto rašto ritmika, pratęsianti pirminį linijų ir formų derinį. Bendroje plotmėje užfiksuotas praeities ir dabarties susidūrimas atgaivina stilizuotą tapybos dialogą, bendram pokalbiui suvedantį laike pasiklydusius elementus.
Loreta Zdanavičienė yra tapytoja, metodinių leidinių autorė, daugelio parodų dalyvė. Menininkės darbams būdingos ryškios spalvos, manieringi potėpiai, augalų motyvai. Parodos kuratorius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, menininkas ir tapybos restauratorius Ričardas Zdanavičius.
