Tarpdisciplinininkas Evaldas Jansas žongliruoja įvairiomis meno kūrimo formomis: pradedant literatūra ir tapyba bei baigiant performansu ar videomenu. „Menas turi pulsuoti kaip gyvas organizmas. Dėl to išbandau įvairias medijas,“ – aiškina jis. Evaldas žiūri į kūrybą kaip į žaidimą ir gerai praleistą laiką – supindamas ir vėl išrišdamas skirtingas medijas, pasąmoningai ieško, kuo dar meno mylėtojų publiką nustebinti.
Kuriu meną, kuris skamba kaip žaidimas, netikėtumas. Svarbiausia mano kūriniuose yra siužetas, kuris ir lemia kitą, būsimą veiksmą.
Evaldas Jansas
– Evaldai, esi multiinstrumentalistas – per savo gyvenimą išbandei įvairias medijas: tapyba, videomenas, literatūra, performansai, instaliacijos…
Visų pirma, ginčyčiausi dėl termino multiinstrumentalistas. Jis apjungia būdus, kaip galima kurti: tapyti – įvairiais įrankiais ir technikomis, filmuoti – multiplikuojant, rašyti – ranka, koja ar diktuojant kitam žmogui. Instrumentas man nėra svarbiausias. Pirmoje vietoje mano kūryboje – žinutė.
– Vadinasi, pirmiausia išsigrynini mintį, o tada pasirenki formą, kaip ji bus pateikta.
Kūryboje esu priklausomas nuo įvairių techninių dalykų. Tarkim, kodėl ėmiausi performanso meno? Baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA), į tapybą nebegalėjau žiūrėti: buvau pernelyg išmuštruotas akademijos taisyklėmis, brukančiomis studentams „teisingą“ tapybos techniką. Tuo metu akademija traumuodavo menininkus. Kaip yra dabar, nežinau.
Pirmiausia pradedu kūrinį, o idėja galutinai susiformuoja kūrybos procese. Dėl to tiek daug medijų ir tarpžanriškumo. Man įdomiau kurti ne sausą dokumentiką, bet ją pateikti kaip savo asociacijų, simbolių ir suklastotų siužetų išraišką. Tapybą galėčiau pavadinti kaip savo neįgyvendinamų filmų sustabdytus kadrus – ji man kaip komiksas, kaip nepastatyto filmo siužeto išraiška. Tik turėdama siužetą tapyba gali kelti potyrius. O performansas…
Devintajame dešimtmetyje ši medija leido akimirksniu išrėkti tai, ką norėjau pasakyti. Siekiau sureikšminti savo ieškojimus, sukelti žmonėms emocijas, sužibėti ir atsidurti pripažintų menininkų rate. Dėl to tiesiog broviausi į sceną, norėdamas pranešti pasauliui apie save.
Vienas pirmųjų performansų / hepeningų buvo, rodos, „Skaitmeninės ložės“ kvietimu 1991 m. surengtos oro gadinimo ir riaugėjimo varžybos, kurių metu aš su grupe kviestinių draugų, prisiriję žirnių ir smarkokai užgėrę juos alumi, savo elgesiu paneigėme gerus ir gražius tarybinius žmones: gavę nepriklausomybę jie tapo pinigų vergais, buvo persisunkę naujovių ir naivaus laisvės pajautimo, o estetikoje vyko didžiuliai lūžiai. Visos šios sąlygos daro įtaką medijų pasirinkimui. Atsibosta viena, imiesi kitos. Ar susapnuoji.
– O būna, kad susapnuoji ir išpildai sapną?
Taip. Pavyzdžiui, kartą sapnavau, kad skrendu ir laviruoju kojomis į priekį. Skrisdamas užkliūnu už troleibuso laidų, skrydis sutrinka, tėškiuosi ant šaligatvio. Rėžiuosi tiesiai į benamį, einantį su maišais ir šuniuku. Šuo pasiunta, stveria man už kelnių, bandau jo atsikratyti, jis man kelia didelę įtampą, kol galiausiai trenkiu benamiui į snukį. Taip ir gimė filmo „Būti išstatytam“ (2006 m.) pagrindinis siužetas. Arba, tarkim, paveikslas „Sapnuose ją aplanko Simpsonai“ (2009 m.) taip pat buvo susapnuotas iš vakaro pasižiūrėjus „Simpsonų“.
– Pabandykime viską susidėlioti į vietas. Ar esi galvoje apjungęs visas šias medijas su jų transliuojamomis žinutėmis ir įsivardijęs jų tikslą?
Kuriu meną, kuris skamba kaip žaidimas, netikėtumas. Svarbiausia mano kūriniuose yra siužetas, kuris ir lemia kitą, būsimą veiksmą. Išbaigtumas – ne man. Menas turi pulsuoti kaip gyvas organizmas! Dėl to man norisi išmėginti visas medijas. Filmuose maišau įvairius žanrus, tapyboje – dažų įnešimo technikas ir kitų tapytojų citatas…
– Minėjai, kad siužetas lemia kitą veiksmą. Ką turi omenyje?
Asociacijų suradimas. Menas neturi būti suprantamas logiškai – pasąmonė turi dirbti savo darbą, taigi ją ir reikia stipriai dirginti vaizdu, tekstu ar muzika! Viskas turi būti suvokiama emociškai, nereikia žaisti atviromis kortomis. Darbas turi būti daugiasluoksnis ir daugiaprasmis. Jeigu pateikiama gera psichodelinė medžiaga, ji pati kelia ir graudulį, ir juoką.
Iš esmės visos mokyklos – tiek dailės, tiek kino – remiasi tuo pačiu meno kūrimo principu: menininkas turi per kūrybą išsakyti savo patirtis, nuoskaudas ir taip įeiti į žmones. Tai ir stengiuosi daryti. Tarkime, vienas ryškiausių pavyzdžių – 2011-aisiais žiūrovams pristatytas dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ apie įkalinimo įstaigose kuriančius nuteistuosius.
Įžanginiuose filmo titruose aiškiai rašoma, kad sirgau potraumine epilepsija, dešimčiai metų išstūmusia mane iš visuomenės ir draugų rato. Jaučiausi kaip savo ligos kalinys. Kūryba, ypač kasdienis rašymas, man tapo užsimiršimo garantu. Filmas visa tai papasakojo per herojų, kuriančių pataisos namuose, išgyvenimus.
– Ar žiūrintysis turėtų mokytis iš tavo patirčių?
Mano išgyvenimai – tai simboliai, archetipai. Net jei juos galima vadinti narcizo ar ekshibicionisto archetipais – puiku! Kiekvienas žmogus juos giliai slepia savyje.
– Neseniai po ilgos pertraukos vėl grįžai į tapybos pasaulį. Kas tau svarbiausia šioje medijoje?
Taip, tapybos ėmiausi 2013-aisiais, gavęs užsakymą nutapyti vienos šeimos portretą. Dirbau su juo ištisus devynis mėnesius, kurių metu net specialiai keliaudavau į Juodkrantę, kad pagaučiau tinkamą dangaus ir jūros santykį, dažų mišinius. Tapyba tąsyk buvo mano vienintelis šansas atsistoti ant kojų. Man įdomu paveikslas pats savaime. Kaip jau minėjau, labai didelį dėmesį skiriu siužetui, noriu, kad darbas neštų mintį, o ne remtųsi vien forma. Siekiu, kad kiekvienas mano kūrinys būtų šedevras.
– O kada pajunti, kad kūrinys jau yra šedevras? Vienas mano draugas tapytojas sako turintis išlaukti, pasibūti su kūriniu, kol jis „pribręsta“ ir vieną dieną atrodo idealiai pabaigtas.
Šedevras gali gimti tada, kai neužsižaidžiama su forma, o dirbama su siužetu ir istorija, kurie gimsta tūryje ir erdvėje. Tik labai svarbu laiku sustoti, nes galima užkankinti paveikslą per daug visko į jį pridėjus.
– Galbūt tapyba ir yra ta meno forma, kuri, dabartinėmis tavo akimis žiūrint, leidžia geriausiai perteikti mintis ir emocijas? Nepaisant to, kad per kūrybinius metus žongliravai visa galybe medijų.
Manau, tai – videomenas. Kęstutis Šapoka kartą pavadino mane lietuviškuoju videomeno Charles‘u Baudelaire‘u. Tačiau tai – brangus malonumas. Videomenui reikia daug pinigų – pradedant bluescreenu (filmavimas mėlyname ar žaliame fone, leidžiantis lengvai pakeisti kitą foną montuojant) ir baigiant apšvietimu. Na, bet bent jau drobės nesusigadina.
– Pats kartą citavai Andy Warholą, esą filmuojat vis dėlto mažiau sąnaudų nei tapant.
Taip, bet dar reikia atsižvelgti į tai, kad videomenas nepritaikytas išskirtinai visoms erdvėms. Paveikiausias jis yra ne galerijos, o kino salėje. Galerijoje žmonėms geriausia rodyti labai trumpus video.
– Taigi, reikia prajodinėti skirtingus arklius, kad atrastum, kuri iš medijų geriausiai perduoda mintį.
Šiemet dar norisi grįžti prie literatūros, bet tai labai sunku. Galbūt dienoraščio forma? Kol kas videodienoraščių kūrimas sekasi gerai.
– Kurį savo sukurtą video įvertintum kaip geriausią?
Vienareikšmiškai – jau minėtą „Būti išstatytam“. Jis man buvo įdomiausias. Man patinka žanrinė makalynė.
– Pakalbėkime apie šiandieninę Lietuvos meno rinką. Kokia ji, žvelgiant iš menininko perspektyvos?
Iš esmės Lietuvoje meno rinka yra silpna. Žmonės abejingi.
– Kodėl?
Nes mūsų visuomenė – kaip incestas. Ji per smulki, visi vienas kitą pažįsta. Šalis per maža.
– Kaip galėtume tą visuomenę pagerinti?
Pirmiausia, menininkai turi vienas kitą palaikyti, kaip tai vykdavo anksčiau: nepaisant estetinių skirtumų, naujų išraiškų puoselėtojai būdavo mylimi, tai buvo tikras aukso amžius šiuolaikiniams menininkams. Būtent dėl to Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai sukūriau tinklalapį, stengiuosi padaryti kuo daugiau videoreportažų iš vykstančių renginių ir kt.
Be to, derėtų keisti valstybės požiūrį į kultūros politiką. Jau prisižiūrėjome žiniasklaidos aliarmų apie „Krantinės arką“, esą populiariosios kultūros atstovams ši skulptūra tiesiog negraži. O juk viskas prasideda nuo valstybės požiūrio į kultūrą.
Šią filosofiją geriausiai iliustruoja mano darbas „Per ilgai ant pakylos“ (2014 m.), kuriame kaip meno kūrinys vaizduojamos nuglazūruotos mano išmatos. Užteks kvailius laikyti genijais! Turime tiek daug išmintingų žmonių, o didžiausią dėmesį skiriame scenos žvaigždėms.
– Gal problema – švietime, kad jauni žmonės nėra gerai supažindinti su šiandien vykstančiais meno procesais ir būtent dėl to nesugeba adekvačiai jo vertinti? Juk tam, kad suprastum meną, dažnai reikia turėti nemenką žinių bagažą ir suvokti kūrimo aplinkybes bei pateikiamus intertekstus.
Taip, sutinku. Turime užkaišyti šias spragas.
– Viename tavo videokūrinių – „Citatose“ – pabrėžiama, kad menas gyvuoja tik suvokėjų dėka. O vis dėlto – ar galima kurti meną sau, be auditorijos?
Nejuokauk! Niekas nerašo į stalčius! Net turint milžinišką sumą pinigų, kai nereikėtų dėl nieko sukti galvos, kurčiau meną. Tik medijos pasikeistų. O dabar kuriu pagal galimybes. Menas menui manęs nedomina. Mano kūrybą regėdamas žmogus patiria bendražmogiškus dalykus, o ne kičo spindesį.
Juk negali būti vien tik sėkmingas – kiekvienas esame kupini tragedijų. Gyvenime reikia daug patirti, kad mirties akivaizdoje širdis būtų nušlifuota kaip deimantas su daugybe briaunų. Todėl empirika ir yra svarbi. Patyrimų gausa didina gyvenimo pilnatvę. Kuriu grožį šaipydamasis iš kičo. Gal tai kiek autoironiška: pasitelkiant kičą tyčiojamasi iš paties kičo.
Ypač tai puikiai suskamba baltame kube – galerijoje, o ne miesčioniškuose buduaruose – žiniasklaidos išaukštinamose pseudomenininkų asmenybėse. Juk kontekstų sukeitimas vietomis gali pasakyti labai daug. O aš… Noriu tėkšti kūrinį žmogui suprantamai. Kad, kaip Tadas Ivanauskas sakė, ir kaimo bobutei būtų aišku, ir profesoriui žiūrėti negėda.
– Kaip vertini menotyrininkus?
Jų reikia. Jie – savotiškas tarpininkas tarp muziejaus, kolekcionieriaus ar šiaip meno pirkėjo. Jie turėtų didinti tavo kūrinių vertę.
– O kaip dėl menotyrininko formuojamos visuomenės nuomonės apie menininko kūrybą?
Kalbi XX a. kategorijomis. Menas dabar pasidarė nesuvokiamas. Jis dažnai šaiposi iš žiūrovo ir sukasi labai siaurame rate. Menotyrininkas čia tampa „meno mafijos“ dalimi, kai kalba tik apie tuos, kuriuos reikia pristatyti visuomenei. Elitas žiniasklaidai padedant formuojamas iš beždžionių, o menininkai į žmones, į viešumą tarsi neįeina…
Todėl dažnai ir kolekcionieriai nėra išprusę. Kodėl nekuriama menininkų rėmimo mada? Žiūrėjimo į meno kūrinį kaip į vertybę, kuri vėliau dar gali atnešti ir materialios naudos? Juk dėl neišprusimo ir verslo abejingumo menui valstybė ima šviesti tautinio kičo glazūra.
