Diskusija „ArtVilnius’17“ metu. II dalis: „Menininkų džihadas“

Benas Šarka, Adomas Danusevičius, Jurgita Juospaitytė-Bitinienė. Ryčio Šeškaičio /„ArtVilnius'17" nuotr.

Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’17“ aktualaus meno tinklas „VOX ART“ pristatė diskusiją „Menininko meniu: pusryčiams – projekto paraiška, pietums – 2%, vakarienei – mecenatas“. Kalbėjomės su tapytojais Adomu Danusevičiumi ir Egle Ridikaite, režisieriumi, aktoriumi ir performansų kūrėju Benu Šarka, galerijos „The Rooster Gallary“ įkūrėja Jurgita Juospaityte-Bitiniene bei „Baroti“ galerijos direktore Andželika Baroti. Diskusiją moderavo Matas Drukteinis.

Tiek šaukė, kad pagrindinis prioritetas šiemet bus kultūra, tačiau kol kas nesijaučia.

Andželika Baroti

Ant stalo jau garuoja pietų patiekalas: 2 procentai menininkams – šių metų Kultūros ministerijos naujovė. Klausiu menininkų, ar pasinaudojote šia galimybe, ko tikitės ir kokia jūsų nuomonė, apskritai?

BENAS: Prašykite dviejų procentų iš Bilo Geitso! Jauskite, iš ko prašyti, nes man buvo gėda: šimtais Facebook’e – menininkas prašo menininko. Ar jums blogai su virškinimu, su smegenimis, jūs uoslę praradote? Nesikankindami prašykite, bet žinokite, iš ko.

EGLĖ: Na, taip, Facebook’e draugai – tokie patys. Aš susitvarkiau tuos dokumentus dėl dviejų procentų, paskui galvoju: o kieno čia dabar prašyti? Tai broliui paskambinau, o Facebook’e – neišdrįsau, iš tikrųjų, visgi yra tas prašymas… Kas žino, gali susirasti, jeigu norės, ir skirs. Gal reikia turėti gerų draugų verslininkų?

ANDŽELIKA:  Kurie neturi vaikų, einančių į darželį, kur taip pat 2 proc. prašo…

EGLĖ: …arba einančių į mokyklas. Kelios draugės bandė ieškoti, kas skirtų, bet jau buvo skyrę ROTARY klubui, tam, kitam. Galimybė gal ir gera, bet tikriausiai reikia, kad kitokių žmonių būtų aplinkui.

ADOMAS: Man pasinaudoti neteko – buvau išvykęs, gyvenau užsienyje. Tik pamačiau, kad, kaip ir sakėte, draugai menininkai Facebook’e vieni kitų prašo.

BENAS: „Paryžiaus spline“ girtas Bodleras išeina vidury nakties iš baro piktas, nusivylęs ir staiga elgeta jo paprašo: „Mesje, duokite man pinigų.“ „Šiaip mane čia užknisa, ir dar šitas“, – pagalvojo Bodleras ir kaip vožė – kraujo burbulas iš nosies. Elgeta nusivalė tą burbulą ir atgal Bodlerui: ir pradėjo abu plaktis. Kai gulėjo kraujuoti ant grindinio ir nebeturėjo nė vienas jėgų pasikelti, Bodleras sako: „Dabar tu nusipelnei, imk ir niekada daugiau neprašyk“. Todėl susiraskite kokį nors, kuris gerą mersą turi: neduosi man dviejų, aš iš tavęs dvidešimt pasiimsiu. Čia šuniukų ir vilkų klausimas – arba esi toks, arba toks, na arba hermafroditas, toks pusiau. Vilkai neprašo. Neduosi dviejų, pasiimsim dvidešimt. Įsivaizduokit, atsiranda džihadas, šventasis džihadas.

Menininkų „džihadas“!

JURGITA: Aš manau, kad tie du procentai menininkui yra labiau iliuzija, nes, atrodo, taip, gavome naują galimybę turėti daugiau lėšų savo kūrybai, bet iš tikrųjų – tai yra 2 proc. nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir daugelis, žinau, nusivylė, nes gavo 16 ar 18 eurų. Vienam menininkui, vienam žmogui yra sudėtinga įtraukti tiek daug žmonių, kad ta suma būtų ženkli ir pajuntama. Organizacijai yra daug lengviau pritraukti: ji turi didesnį tinklą, daugiau priemonių, mechanizmų, o pavieniam menininkui – tai tiesiog atsitiktinumas.

Monikos Penkutės / VOX ART nuotr.

– Tačiau, tikriausiai, ir kultūros ar meno organizacijoms nėra taip lengva pritraukti tuos du procentus. Esame tam tikroje nelygioje kovoje su sergančiais vaikais ir beglobiais gyvūnais, juk ir tas pats Bilas Geitsas greičiau pastatys naują ligoninę.

BENAS: Kodėl verslo žmonės nenori remti menininkų? Jeigu jie duos tuos pinigus menininkams, tai valstybė juos dar ir apmokestins.

ANDŽELIKA: Čia mecenavimo įstatymo klausimas.

BENAS: Kol įstatymo nebus priimto, tol bus palaida bala. Taip, negalima suplakti kačiukų, šuniukų, vaikų namų, atskirties ir kitų į vieną. Bet čia jau ministerija nedirba savo darbų. Galerininkai dirba, menininkai dirba, o ta institucija nedirba ir kuria pelkę. Atrodo, tie žmonės, kuriuos mes visi pažįstam, kol jie nebuvo ministrai, kol nebuvo meno tarybose, staiga kažkuo tampa, pasikeičia. Galbūt ir mes, tapę ekspertais ar kuo kitu, taip pat pasikeisime, čia gal išbandymas? Vėl atsiremiame į moralę. Gal jie bando mūsų kantrybę, skatina susivienyti, eiti ir išsireikalauti.

Žinoma, galime diskutuoti, ar ir kaip žmonės pasikeičia, gavę tam tikrus postus, tačiau tikriausiai tam ir yra bendra kultūros politika. Tačiau ar ji mus tenkina? Pavyzdžiui, naujajame mecenatystės įstatymo projekte jokių mokestinių nuolaidų mecenatams, verslui nežadama – tik simbolinis statusas „ačiū, jums garbė“.

ANDŽELIKA: Ir tai yra absurdas, čia – absurdas.

BENAS: Valstybė bijo netekti pajamų iš apmokestinamų lėšų. Jeigu mes šnekame apie liberalumą ir demokratiją, tai faktiškai mums reikalingi juristai, kurie kovotų juridiniame lygmenyje. Ta baimė prarasti pinigus yra toks pats gobšumas. Kol nebus paruošta juridinė bazė, mes visi klamposime pelkėje.

ANDŽELIKA: Juokingiausia, kad, kiekvieną kartą keičiantis valdžioms ir kuriantis naujoms institucijoms Kultūros ministerijoje, kalba būna ta pati: „Taip, mecenavimo įstatymas blogas, jį būtina keisti, kad verslo pasaulis būtų suinteresuotas tiesiogiai remti meną.“ Tačiau kiekvieną kartą, kai pasikeičia struktūra, niekas neįvyksta. Ir šiuo atveju, jeigu kalbame, kad bus situacijos pabloginimas, o ne pagerinimas, išeina užburtas ratas. 25 metus tiesiogiai kreipdamiesi į verslą mes matome, kad šiuo metu jie remia tik dėl asmeninio geranoriško požiūrio į galeriją ar menininką, neturėdami jokios naudos.

Ir tai yra skaudu, nes jie galėtų tai daryti su tam tikra padėkos forma – kažkokia nauda sau, ir ta nauda būtų abipusė: ir menininkui, ir jiems. Vis tiek jie – verslo žmonės – žiūri į tai visiškai kitaip. Kiek tu gali joti ant jų geranoriškumo? Vieną, antrą, trečią kartą – kiek gi galima. Tad va, to įstatymo taip niekaip ir neatsiranda. Gal ir Benas teisus, kad kažkokie ten skaičiavimai yra, kurie nenaudingi. Tačiau, jeigu paskaičiuotume, kiek kultūra atneša tų vadinamųjų tikrųjų dividendų, gal net tiesioginių, tai būtų absurdas kalbėti, kad turime taupyti šioje srityje.

– Tačiau pati mecenatystės idėja – juk remti kultūrą ir meną, nesiekant naudos, be jokio atlygio.

ANDŽELIKA: Tai čia ir nėra naudos, tiesiog valstybė taip padeda menininkui atrasti verslą. Jie taigi iš to negauna naudos, tiesiog gauna neapmokestintą dalį pinigų, tai nėra tiesioginė nauda, nes jie taigi sumoka menininkui. Čia nėra naudos.

BENAS: Tačiau pažiūrėkime, tas stebuklas – mecenatystė, kai grafai, karaliai, kunigaikščiai rėmė kompozitorius, kitus menininkus… Pati kultūra ir švietimas verslo pasaulį pakelia į kitą intelektualinį lygį. Jie patys turi norėti remti. Kol verslo pasaulis neturės tam tikro inteletualinio lygmens, jų sąmoningumas bus žemas. Faktiškai tas apibusis ryšys: menai, galerijos, meno mugės ir panašiai, iš lėto tuos pačius verslininkus šviečia ir moko, kad jie patys grįžtų prie tų senųjų laikų, kompozitorių, dailininkų. Kinijoje savo metu buvo reikalavimai, kad dirbtum tam tikrame departamente, turėjai laikyti kaligrafijos, kardo valdymo meno, retorikos, poezijos egzaminus. Jeigu dabar ateina į valdžią žemo intelekto… Galbūt visi turėtų kelti klausimą, ar Kultūros ministerija, Kultūros taryba vykdo savo funkcijas? Jūs gyvenate iš mokesčių mokėtojų, iš tų pačių menininkų, bet jūs kaip institucija klampojate vietoje ir paliekate visus „išgyvenk kaip nori“. Kultūros taryba sako: „Mes perkame pačius pigiausius ekspertus.“ Patys su tokiu absurdu sutinka, juk nuo ekspertų viskas ir priklauso!

Dariau performansą su talentinga judesio menininke Rūta Butkus, ji per šiuos metus Kultūros tarybai teikė du projektus ir abiem negavo finansavimo. Dabar Rūta išvažiuoja dirbti į Kiniją, nes čia neturi už ką pragyventi. Tačiau yra žmonių (Klaipėdoje yra toks vadybininkas), kurie vieni daro penkiolika projektų už 150 tūkstančių eurų. Bandai sakyti, bet „tai čia pažįstamas“ gauna, nes pažįstamas ekspertas davė balų, ir taip tęsiasi dešimtmečius. Pinigų iš tikrųjų yra, nėra skaidrumo. Pats esu Klaipėdos meno taryboje ir aiškiai pamačiau, kaip viskas vyksta… Gudrumas šiuo metu laimi prieš skaidrumą ir tai yra skatinama: būk gudrus ir tada gyvensi. Taip, mes gavome laisvę, lietuvis dabar išeina į visišką konkurenciją, Japonijos, Amerikos rinką. Yra toks kelias: tu užkariauji Japonijos, Amerikos, Anglijos rinką ir tada sugrįžti čia ir „o, jisai grįžo čia – nugalėtojas“, kaip koks Kolumbas, užkariavęs kraštus, ar  konkistadorai, prisiplėšę aukso ir sidabro Lotynų Amerikoje.

Lauros Vansevičienės / VOX ART nuotr.

Benai, ar manai, kad netinkamai vykdoma kultūros politika yra pagrindinis problemų šaltinis?

BENAS: Taip, ten yra tas šaltinis. Jie – politikos kekšės. Kol jie nenustos būti tomis politikos kekšėmis, kol nebus asmenybių, kurios pasakytų „viskas, aš guluosi – taip nebus“, tol situacija nepasikeis. Mes toliau diskutuosime ir lauksime vis naujo ministro, kaip kokio mesijaus. Vadinasi, dar netrūko kantrybė, kad visi susivienytų ir sakytų „palauk“. Viskas, ateini ir sakai: „Palauk.“

Tačiau gal tai visos valstybės problema, kad ji nelaiko kultūros prioritetine sritimi?

BENAS: Kartais asmenybės gali… Iš visos istorijos prisimename asmenybes. Kiek ten buvo ministrų – jie išnyksta, kiek milijonierių ir milijardierių pavardžių – niekas nebeatsimena. Kas lieka istorijoje – tai tam tikros asmenybės.

ANDŽELIKA: Tiek šaukė, kad pagrindinis prioritetas šiemet bus kultūra, tačiau kol kas nesijaučia.

JURGITA: Aš gal tokiomis tamsiomis spalvomis nepieščiau, nes iš tikrųjų yra daug valstybių, kuriose yra dar mažiau tų kultūros finansavimo instrumentų, kur kultūra ar tam tikros jos sritys nėra finansuojamos arba būtent finansuojamos ne valstybiniu lygmeniu, o iš privataus verslo. Taip pat dalyvaujant tose pačiose meno mugėse arba  parodose ir bendraujant su užsienio partneriais, tarkim, iš Olandijos, Italijos arba Amerikos, jie net stebisi, kaip mes net tokiam dalykui kaip dalyvavimas meno mugėje gauname finansavimą. Juk tai iš principo yra komercinio pobūdžio renginys. Aš suprantu, kad, tarkim, pereinamajam laikotarpiui tikrai reikėjo, nes nebuvo tos rinkos, infrastruktūros, bet kiekgi galima tikėtis, laukti ir šaukti, kai, žiūrint į pasaulio pavyzdžius, menas ir kultūra turėtų bent jau stengtis ir remtis tais pagrindiniais dėsniais ir išsilaikyti.

ANDŽELIKA: Gal ne visai taip, pavyzdžiui, šalia mūsų yra estai, kurie turi visai kitokią kultūros politiką, iš kurios mes galėtume pasimokyti.
BENAS: Olandai? Jie prisiplėšė aukso ir sidabro bei technologijų iš Indonezijos per keturis šimtus metų tiek, kad dabar gali vaidinti humanitarus, užtenka skirti vos procentą kultūrai ir tai bus didžiuliai pinigai. Negalime lyginti tokių šalių ir Lietuvos. Kita vertus, Kolumbijos sostinės meras – lietuvis. Būtų jis čia Lietuvoje, pavyzdžiui, Kultūros ministras… Kodėl išvažiavęs lietuvis kitur kažką padaro, o čia, Lietuvoje, ne? Tai yra klausimas. Kas būtų Jonas Mekas, jegu būtų buvęs Lietuvoje, kas būtų Jurgis Mačiūnas, kas būtų tas pats Kolumbijos meras Mockus, jei būtų gyvenę Lietuvoje, kas? Ta terpė, kuri tampa… nepakantumas. Viską staiga galima taip lengvai numarinti intrigomis, protegavimais. Tačiau tai yra pramoga tiems, kurių neproteguoja: užsigrūdinkit, pasaulio rinka atvira jums, verta pasispardyti.

Diskusija. Ryčio Šeškaičio /„ArtVilnius’17” nuotr.

Dar sugrįžkime prie mecenatų temos. Verslas ar privatūs asmenys noriai mecenuoja kultūrą? Tai yra pavieniai pavyzdžiai ar ryškėjanti tendencija?

ANDŽELIKA: Aišku, visada norisi, kad meną remtų daugiau ir stipriau, tačiau vėlgi tai yra ir asmeninis galerijų darbas. Mes per veiklos metus ne tik kad užsiauginom tam tikrą žmonių ratą, kuris pradėjo mecenuoti menus, tačiau, galima sakyti, vėliau ir susirgo jais bei tapo kolekcionieriais, besidominčiais šia sritimi visame pasaulyje. Bet tai įvyko per dvidešimt metų – tiek reikėjo galerijos įdirbio. Tačiau tai nėra pagalba galerijos išgyvenimui, nes galerija turi išlaikyti pati save, o projektinei veiklai, kuri negali atsipirkti, nes yra absoliučiai kūrybinė, labai reikalinga mecenato pagalba, bet vėlgi – tai asmeninis darbas. Jis neduos tik dėl to, kad paprašei kultūrai, jeigu tu jo nesudominsi, neįrodysi, kad projektas vertas ir duos kažkokią naudą miestui, Lietuvai, jis jo ir nerems.

JURGITA: Pritariu Andželikai, kad tai labai daug priklauso nuo asmeninio santykio ir įdirbio. Tačiau taip bendrai pastebėčiau, kad ta tendencija atsisukti į meną ir jį palaikyti iš verslo pusės gerėja ir vis lengviau yraįtikinti.

– Bet mes vis kalbame, kad menui reikia skirti, duoti, jį paremti, tačiau ar nevertėtų kalbėti apie rinkos didinimą, visuomenės edukaciją, kad kultūra, menas, menininkai galėtų išgyventi parduodami savo kūrinius?

ANDŽELIKA: Aš ir pradėjau nuo to, kad parama ir projektinė veikla yra tik maža, pavyzdžiui, galerijų ir menininkų egzistavimo dalis. Visa kita yra pardavimai, dirbama tam, kad dailininkas būtų parduodamas. Be abejo, kad didžiausias uždavinys ir galerijų, ir, apskritai, visos visuomenės, yra kultūrinis auklėjimas. Kuo mes turėsime aukštesnį lygmenį, tuo turėsime auditoriją, kuriai kultūra bus reikalinga visomis prasmėmis. Mes kalbėjome apie pavyzdžius: kuo skiriasi mūsų ir Estijos situacija? Išėjom iš tų pačių problemų tuo pačiu laiku, bet Estija šiandien gyvena taip, kad, kaip jie patys sako, toks įspūdis – visi estai yra išprotėję dėl kultūros. Visi eina į koncertus, kurių bilietų kainos prasideda nuo 20 Eur ir daugiau, projektinė veikla tvarkoma taip, kad įmanoma per tris savaites gauti finansavimą, jeigu įrodai, kad darai labai rimtą projektą ir tau reikia kažkur išvažiuoti.

Kultūros klausimai yra iš tiesų sprendžiami prioritetiškai. Tuo metu, kai mes vis dar kalbame, kad kultūra turi tapti prioritetu, tai estai padarė turbūt 1993 metais. Ramiai, nuosekliai ir stipriai tuos metus investavo į kultūrinį švietimą, patys yra net paskaičiavę kiek, todėl šiandien jie turi rezultatą: puikiai sutvarkytus teatrus, struktūrą ir aukščiausią kultūros lygį, ir dailininkui ten situacija yra daug geresnė negu pas mus.

Dėkoju už įdomų pokalbį.

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments