Atsiprašome, galimi laikini mobiliosios versijos sutrikimai.

Dar tekste įkvėpta teatro ir kino gyvybė

Reklama

Dažnai mes pasakojame įvairias istorijas draugams ir gana retai susimąstome, kad kažkas iš to gyvena ir tai – jo profesija. Žiūrime spektaklius, kino filmus, matome aktorius, girdime režisierių vardus, tačiau ar pagalvojame, kad istorija, kuri mus sužavėjo ar, atvirkščiai – nuvylė, yra sukurta dramaturgo. Kalbamės su lietuvių jaunosios kartos dramaturge Birute Kapustinskaite, aiškiai žengiančia kūrybinio įsitvirtinimo keliu tiek teatre, tiek kine, apie šią profesiją, istorijos pasakojimą ir tekstus, kuriuos skaito kūrybinės grupės, o mes, paprasti žiūrovai, juos pamatome ekrane ar scenoje.

Veikėjams leidus, jeigu tu jais pasitikėsi, klausysi, ką jie kalba, daro, jie tave nuves per visą istoriją iki pat pabaigos.

Birutė Kapustinskaitė

– Pradėkime nuo pačios pradžios. Kas ta dramaturgija?

Iš principo, tai – istorijos struktūra, kurią sudaro tema, siužetas, dialogai ir forma. Pats mokslas nagrinėja, kaip papasakoti istoriją, kad klausytojai ar žiūrovai pamatytų, išgirstų tai, ką dramaturgas norėjo perteikti. Dramaturgija yra taikomoji literatūra, tai – kino scenarijai ir teatro pjesės, kurias dažniausiai skaito tik kūrybinė komanda: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai ir kiti. Pats tekstas įgauna savo gyvybę, kai jis yra jau ekrane ar scenoje, todėl labai dažnai kyla klausimas, ar tai yra literatūra? Visgi dramaturginio teksto forma – rašytinė.

– Plačiau paaiškink, kuo skiriasi literatūros kūrinys ir dramaturginis tekstas – pjesė, scenarijus?

Literatūros kūrinyje, pavyzdžiui, romane, gali būti papasakota visiškai ta pati istorija, kaip ir pjesėje ar scenarijuje, tačiau skiriasi išraiškos priemonės. Tarkim, romane gali būti keli puslapiai aprašymo, kaip atrodo erdvė, o kino scenarijuje ją aprašysi labiau techniškai, ne taip literatūriškai. Teatro pjesėje, greičiausiai, bus tik tam tikros nuorodos. Literatūros kūrinyje labai svarbus yra veikėjo vidinis monologas: ką jis galvoja, jaučia, mato. Nei kine, nei teatre to nerasime, nes visą veikėjo vidinį monologą mes suprantame iš jo veiksmų, poelgių, santykių, konfliktų su kitais. Dažnai veikėjo būseną padeda atskleisti ir atmosfera, aplinka, tačiau ne visais atvejais – tik jei pasirenki tokią išraiškos priemonę.

Istorija. Lauros Vancevičienės / VOX ART nuotr.

– Kaip yra kuriama istorija, siužetas – visgi galioja tam tikros taisyklės?

Tikrai galioja, tačiau, kaip mums kartodavo dėstytojai Raimondas Paškevičius ir Ramunė Čekuolytė, turėtume tai priimti ne kaip taisykles, o kaip dėsnius. Iš tikrųjų, bendra istorijos struktūra yra visiškai paprasta: ji turi pradžią, vystymą, „išjudinantį“ įvykį, kulminaciją ir atomazgą. Net kai mes patys pasakojame paprastą istoriją draugams, ją visada papasakojame struktūruotai. Tai – archajiškas įgūdis, kurį perimame iš aplinkos dar būdami vaikais.

– Tuomet, kokia yra dramaturgo užduotis?

Ko mokosi ir turi išmanyti dramaturgas, kaip papasakoti daug sudėtingų dalykų netiesiogiai, kaip juos sudėti į scenas, veiksmą, kaip sukurti tam tikras situacijas, iš kurių mes galėtume geriausiai suprasti veikėją. Kai „įveiksmini“ istoriją, atsiranda ir problemos: galbūt kažką pasakoji pernelyg tiesiogiai, duodi žiūrovui per daug informacijos arba, atvirkščiai, per mažai. Pavyzdžiui, parašai visą istoriją, sakykime, lyg ir viskas teisinga, tikslu, bet yra jausmas, kad tavęs nejaudina. Kodėl? Galbūt nepadarei taip, kad žiūrovas susitapatintų su pagrindiniu veikėju, galvoji, ką reikėtų keisti, kad taip įvyktų – gal gilinti veikėjo konfliktą, gal kita.

Rašydamas, analizuodamas savo, kolegų ir garsių dramaturgų scenarijus ir pjeses, žiūrėdamas ir analizuodamas filmus, spektaklius, mokaisi išsiugdyti savyje tokį „vidinį kritiką“, kad skaitydamas savo istoriją, galėtum pats jausti ir įvardyti  tokias vietas – „čia neveikia, ten netikra, netikiu“, ir kartu rasti atsakymus, ko trūksta, ką tam tikroje vietoje pakeisti. Kol galvoji visą istoriją, dažnai prisikankini, bet kai ji jau sukonstruota, gyva ir gali pradėti rašyti dialogus, yra kažkas tokio. Todėl kartais norisi pradėti rašyti ne nuo siužeto, o nuo dialogų, tačiau tuomet turi labai gerai žinoti veikėjus ir ypač, jei siužetas ateina ne iš aplinkos, o iš jų padarytų veiksmų, veikėjams leidus, jeigu tu jais pasitikėsi, klausysi, ką jie kalba, daro, jie tave nuves per visą istoriją iki pat pabaigos.

Istorija. Lauros Vancevičienės / VOX ART nuotr.

– Gal braižai dramaturgines struktūras ar tiesiog pasiduodi minties tėkmei?

Ne visose istorijose ir ne su visais veikėjais veikia principas: kai leidi jiems tave vesti, jie būtinai kažkur ir nuveda. Kartais tai suveikia, o kartais gali taip „nugrybauti“ paskui juos, kad pamesi ir pagrindinę mintį, ir temą, ir visa kita. Tokiu atveju tas susistruktūravimas ir bendros siužetinės visumos matymas padeda. Sakykim, pamatai, kad finalinė dalis neveikia. Jeigu ją keisi, viskas subyra kaip domino kaladėlės ir praktiškai visą istoriją turi pergalvoti iš naujo. Pavyzdžiui, pajudini vieną elementą ir matai, kad keičiasi esminis konfliktas, kuris eina per visą filmą. Tam ir reikalinga ta bendra struktūra, kad tu galėtum suvokti, kas po kuo slepiasi, ką tam tikroje scenoje vienas veikėjas turės padaryti, kad vėliau kitas veikėjas jam galėtų atsakyti kitu veiksmu. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir, tą praleidus ar „pametus“, visada tai pasimatys.

Apskritai, tiek kine, tiek teatre, man labai svarbus tas tiesos momentas: jeigu tu netiki, kad veikėjas galėtų vienaip ar kitaip pasielgti, tai viskas – tu atsiriboji, iškart atsiranda distancija ir nebetiki filmu ar spektakliu. Žiūrovas privalo patikėti to pasaulio taisyklėmis. Realybėje galbūt tu nepatikėtum, kad žmogus taip galėtų pasielgti, tačiau tomis filmo ar spektaklio sąlygomis, aplinkybėmis ir esant tokioms taisyklėms turi tikėti tuo kuriamu pasauliu. Dramaturgo užduotis yra tas taisykles padaryti įtikinamas, režisieriaus – perteikti tą pasaulį, tas taisykles suprantamai ir pasistengti, kad mes, žiūrovai, patikėtume.

– Kaip kuriamas spektaklio ar filmo veikėjas, herojus?

Yra tam tikri veikėjų archetipai. Galvojant apie grupę žmonių, joje visada bus lyderis, bus tas, kuris daug šneka ir visus užknisa, žmogus, kuris juokauja ir yra kompanijos siela, visada grupėje rasime žmogų, kuris kažko bijo, taip pat „tylenį“. Tie archetipai natūraliai pasiskirsto ir vis tiek vienaip ar kitaip atsiranda filme ar spektaklyje. Tačiau pats savaime, archetipas, yra gana „plokščias“, jį užpildo asmeninė patirtis ir žmonės, kuriuos tu žinai, esi sutikęs, matei – tavo natūrali aplinka. Tas skirtingų žmonių ir charakterių mišinys transformuojasi į veikėjus tekstuose. Žinoma, sujungus kelių žmonių savybes, jie natūraliai tampa visiškai nauji. Yra toks įdomus pratimas – interviu su savo veikėju. Rašai į galvą šovusį klausimą ir iškart veikėjas per tave į jį atsako. Tokiu būdu apie veikėją gali sužinoti labai daug dalykų: kai pats negalvoji, atpalaiduoji savo sąmonę ir tiesiog leidi jam kalbėti.

Istorija. Lauros Vancevičienės / VOX ART nuotr.

– Minėjai, svarbu, kad žiūrovas tapatintųsi su filmo veikėju. Kaip tai vyksta?

Žmogus lengvai tapatinasi su atpažįstamomis emocijomis ir situacijomis, ypač su nesėkmėmis ar džiaugsmu. Visgi niekada negalėtum susitapatinti su visiškai tobulu veikėju dėl to, kad tu nesijauti tobulas. Taip, yra visokie superherojai, su kuriais žiūrovai susitapatina, tačiau visada bus priešistorė, kurioje jie turėjo tam tikrą praradimą, fobiją ar panašius trūkumus, o tai yra žmogiška. Mes tapatinamės su trūkumais, o ne su super gerais darbais. Bet jei tų trūkumų yra per daug, veikėjas yra blogietis.

Ar galima susitapatinti su visišku blogiečiu? Knygoje „Save the Cat“ (liet. „Išgelbėti katę“) rašoma, kad ir koks blogas veikėjas būtų, filmo pradžioje reikalinga scena, kurioje prasiveržia iš jo kažkas gera, jog mes pagalvotume: „Ai, jis dar turi savyje žmogiškumo.“ Tada jis gali būti kad ir žudikas, bet mes jį suprasime, seksime jį, nes tikėsimės, kad, plėtojantis istorijai, tas žmogiškumas prasiskleis, ir už tai sirgsime. Iš tikrųjų, galima padaryti taip, kad žiūrovas susitapatintų su bet kokiu veikėju.

– Aplinka dažnai irgi svarbi istorijos pasakojimui. Kaip išsamiai aprašoma erdvė, įvairios detalės?

Aprašai tuos dalykus, kuriuos įsivaizduoji, kad tuo metu būtų galima matyti, kurie yra svarbūs istorijai, veikėjams atskleisti ar tiesiog tinkamai atmosferai sukurti. Nerašai tų dalykų, kurie nieko nekeistų, o kurie svarbūs istorijai – būtinai pažymi. Kino scenarijus yra gana sausas žanras, jame, kaip jau minėjau, nėra palyginimų ar kažkokių literatūrinių išvedžiojimų, rašai konkrečiai, tačiau vis tiek perteiki vizualiai, kad skaitant susidarytų įspūdis, ką mes tuo metu matysime kadre.

Istorija. Lauros Vancevičienės / VOX ART nuotr.

– Plačiau apie dialogus: kodėl kartais jie neįtikina ir kaip pasiekti, kad kalba būtų natūrali ir paveiki?

Jeigu sugalvoji gerą istoriją, nebūtinai tau teks pačiam rašyti dialogus. Ne veltui ypač Holivude, tačiau taip pat ir europiniame kine būna atskiras dialogų autorius, nes tai sudėtinga. Jei perkeltum mūsų kasdienę kalbą į ekraną ar sceną, daugeliu atvejų tai skambėtų negerai, taptų sunku klausytis (nebent yra tokia koncepcija), nes mes įprastai šnekame vartodami daug kalbos šiukšlių. Tačiau, kai tų šiukšlių sumažinama per daug, dialogas tampa „plokščias“ ir gali prarasti savo tikrumą, esmę – tai labai subtilūs dalykai. Lietuvoje, man atrodo, dabar, kai atsiranda žmonių, kurie to mokėsi, tas skirtumas labai aiškiai jaučiasi.

Anksčiau ir į teatrą, ir į kiną ateidavo kūrėjai iš prozos, literatūrinio lauko, o tai visai kas kita, nes dialogai literatūroje, dažnai, visai kitokie. Jei žmogus ateina su tokia pačia literatūrine kalba, pavyzdžiui, į teatro sceną, niekaip tuo nepatikėsi. Apskritai, man nepatinka tie teatrališki tekstai, kai tu ateini į teatrą ir kažkodėl žmonės pradeda kalbėti kažkokia kitokia kalba, ne taip, kaip kas dieną. Su tuo kasdieniškumu, man atrodo, žiūrovui daug lengviau susitapatinti ir tai man yra įdomu. Nebent, pavyzdžiui, kaip spektaklyje „Publika“: ten kalba poetinė, tačiau tai – siurreali pjesė, sukurtos būtent to pasaulio taisyklės, čia dialogams tinka ta poezija, nes tokia koncepcija, forma.

Dramaturgui išties labai svarbus kalbos pajautimas, ji turi būti įtikinama, kad veikėjas kalbėtų tai, ką jis galėtų sakyti, o ne tai, ką dramaturgas norėtų žmonėms paaiškinti „apie pasaulį“ per tą veikėją. Kalba turi būti atpažįstama, kad iš jos matytum veikėjo socialinį statusą, būdo bruožus, temperamentą. Man, iš tikrųjų, kuriant smagiausia rašyti dialogus.

– Ar tai, apie ką rašo dramaturgas, turi būti išgyvenęs pats, kad būtų įtaigu ir tikra?

Remtis tuo, ką pats išgyvenai, aišku, visada yra stipriausia, yra lengviausia kalbėti, tokias situacijas aprašyti. Žinoma, jei tik jos nėra pernelyg „šviežios“, nes tuomet dar neturi distancijos ir gali bandyti atkartoti realybę tokią, kokia buvo, o to kūryboje visiškai nereikia. Turi pasiimti tam tikras dalis, jas apauginti, transformuoti tą patirtį. Jeigu aplinka, situacijos tau nepažįstamos, eiti ir daryti tyrimą apie tai, ką rašai, yra būtina, kad paprasčiausiai nepadarytum kokių loginių klaidų, kad išgirstum, kaip žmonės iš tos aplinkos kalba, elgiasi.

Tačiau dramaturgas tikrai gali rašyti apie situaciją, kurioje pats niekada nėra buvęs. Aktoriams vaidyboje galioja „perkėlimo“ principas: vieną patirtį pakeisti kita, tačiau išlaikyti tą pačią emociją. Jeigu, tarkim, niekada nesi nužudęs žmogaus iš neapykantos, tai nereiškia, kad scenoje tu to negali suvaidinti, nes žinai, ką reiškia neapykanta. Pavyzdžiui, jei niekada nesi praradęs vaiko, tu gali susitapatinti su praradimo emocija, kurią per gyvenimą tikrai kažkada esi patyręs. Šis principas galioja ir rašant: turi tas emocijas, su kuriomis esi susidūręs, ir jas gali perkelti į bet kokią situaciją.

– Kaip vyksta procesas nuo idėjos iki realizavimo: kiek dramaturgas įsitraukia į veiklą, kuriuose iš kūrybinių etapų jis dalyvauja?

Kiekvienas naujas bendradarbiavimas yra nauja patirtis ir santykis, susitarimo ir požiūrio reikalas. Pavyzdžiui, darbas su režisieriaus Tomo Smulkio filmu prasidėjo, kai jis prieš keletą metų susirado mane ir pasiūlė kartu dirbti prie projekto. Jis turėjo temą ir norėjo vystyti tris tarpusavyje nesusipinančias istorijas. Kartu pradėjome galvoti, kas tai galėtų būti, pamažu viską dėlioti, susitarėme, kad abu glaudžiai dirbsime prie scenarijaus: aš rašysiu, paskui kartu diskutuosime – taip ir darėme.

Atvirkščias variantas buvo kuriant pjesę „Terapijos“ teatre: parašiau tekstą, pasikviečiau aktores, tuomet perrašiau tą tekstą ir tik tada pati pasikviečiau režisierių. Visgi teatre režisierius gali turėti pjesę ir tada ieškoti komandos, o kine gali būti šiek tiek sudėtingiau, nes viskas remiasi į didelius pinigus, todėl iniciatyva kine dažnai ateina ne iš dramaturgo, o iš režisieriaus ar prodiuserio, nes, pavyzdžiui, prodiuseriai iškart galvoja, ar tam tikra filmo koncepcija bus aktuali, galės gauti finansavimą, bus galima parduoti. Taigi, kartais rašai kartu su režisieriumi arba daug kalbiesi, o kartais režisierius paima jau parašytą tekstą ir dramaturgas nebesikiša į tolimesnį procesą. Bet gali jame ir dalyvauti – priklauso nuo susitarimo su režisieriumi: vieniems norisi, kitiems nelabai.

Manau, dramaturgui yra labai svarbu dalyvauti repeticijose, nes pamatai, kaip tie parašyti dialogai skamba – ar užtenka gyvybės, dinamikos, ir procese dar vis gali kažką keisti. Žinoma, iki tam tikro filmo kūrimo ar spektaklio statymo momento.

Istorija. Lauros Vancevičienės / VOX ART nuotr.

– Koks  dramaturgo ir režisieriaus santykis: sakykim, kiek režisierius gali tolti nuo pjesės ar scenarijaus ir kiek dramaturgas tai toleruoja?

Manau, čia kiekvienam dramaturgui yra gan skaudi ir jautri tema (juokiasi). Kino scenarijus dažniausiai yra gan tikslus ir, jei jau yra patvirtintas, eina į gamybą, jame gali keistis tik tam tikri momentai, galbūt stilistika. Teatre žiūrima laisviau į parašytas pjeses. Tačiau viskas turi išsispręsti kalbantis. Kūrybiniame procese svarbu kuo daugiau bendrauti su visa komanda, išsiaiškinti, ar visi taip pat suprantame tam tikrus dalykus, kalbame apie tą pačią esmę. Pačioje interpretacijoje nieko blogo nėra, net žavu, kad kiekvienas prideda savo skirtingą požiūrį, apie kurį rašydamas net negalvojai.

Tarkim, aktorius dialogą pasakė kita emocija, nei tu įsivaizdavai, bet pasižiūri, kad tai suteikė kažką daugiau. Man tuo ir žavus komandinis darbas: jis apaugina tą stuburą naujomis prasmėmis ir reikšmėmis. Visgi, jei interpretacija pradeda keisti pačią esmę, pavyzdžiui, nueina į visiškai kitą žanrą, tada galbūt dramaturgui sunkiau būna tai priimti, nes jis kodavo vieną žinutę, o režisierius paima ir daro visiškai kitaip. Todėl arba dirbi tokiame procese, kur tariamasi ir priimami bendri sprendimai kartu su režisieriumi, arba atiduodi tekstą ir atsiriboji: priimi tai kaip jau kito žmogaus kūrybą, naudojant tavo tekstą – tą irgi kartais įdomu pamatyti.

– Kaip vystosi ir atrodo šiandieninė lietuvių dramaturgija – turime aiškią stilistiką, kryptį?

Man būtų sunku apibendrinti lietuvių dramaturgiją kaip vieną vienetą, reikėtų kažkokios distancijos, kad galėtum daryti tam tikrus apibendrinimus ar išvadas. Taip pat visgi nėra labai ištisos lietuviškos tradicijos, mes buvome pirmas surinktas dramaturgų kursas. Vyresnės kartos dramaturgai atėjo iš literatūros ar su literatūra net nesusijusio lauko. Tai, ką daro šiandieniniai dramaturgai, man atrodo, patys dar ieškome savo kalbos, savo krypčių ir temų. Apskritai, labai smagu, kad vyksta veiksmas, atsiranda bendradarbiavimo ir dramaturgai įsilieja į bendrą darbą, dabar jie tampa reikalingi. Nebelaikoma natūraliu dalyku, kai pats režisierius adaptuoja tekstus, rašo inscenizacijas, dabar savaime suprantama, kad į projektą yra įtraukiamas ir dramaturgas arba jis pats imasi iniciatyvos, kuria savo projektą, į kurį kviečia kitus komandos narius.

Pavyzdžiui, tokio renginio, kaip pjesių skaitymai, Lietuvoje dar prieš kelerius metus beveik nebuvo – kažką paskaito ten Rašytojų sąjungoje, „Versmėje“ ar kitur, ir viskas, o dabar tai – natūralus ir populiarus reiškinys. Tiesa, esu girdėjusi, ateina į skaitymus, sako „nepatiko, nieko gero“ ir iškart uždeda etiketę visai lietuvių dramaturgijai, kad niekas nesikeičia, viskas šūdas toj Lietuvoj. Taip, yra ir to šūdo ir tai – absoliučiai normalu, juk labai jauna sfera, kurioje kūrėjai tik pradeda ieškoti.

Istorija. Lauros Vancevičienės / VOX ART nuotr.
Komentuokite
Autorius:
VOXART.lt