Ar Lietuvoje yra vietos fantastiniam kinui?

Kino režisierė Kristina Buožytė, savo sukurtų filmų lentynoje išrikiavusi dar tik du pilnametražius darbus, jau spėjo įrašyti savo vardą į Lietuvos kino istoriją. Jos 2012 m. pasirodžiusi „Aurora“ laikoma pirmu lietuvišku mokslinės fantastikos filmu. Tačiau būti pirmam nėra lengva. „Kartais jautėmės, lyg dviratį išradinėtume ten, kur jo išrasti nereikia“, – prisipažino K. Buožytė.

Kuriant fantastinį filmą, reikėjo atskirai pasiruošti vaizdo efektams: apsvarstyti, kokie jie bus, su specialistais aptarti, ką įmanoma padaryti, o ko – ne.

Kristina Buožytė

Režisierė sutiko pasikalbėti su VOX ART ir atskleisti naujo žanro atėjimo į Lietuvą istoriją, dėl to kilusius sunkumus, pokyčius lietuviško kino padangėje ir galiausiai atsakyti į klausimą, ar joje yra vietos fantastiniam filmui.

– „Aurora“ vadinama pirmuoju Lietuvos kino istorijoje mokslinės fantastikos filmu. Kaip gimė mintis imtis šio žanro, atnešti mokslinę fantastiką į Lietuvą? 

Lietuvoje yra labai lengva pradėti kurti naujo žanro kiną. Čia filmai dažniausiai kuriami režisierių iniciatyva, todėl jie gimsta iš vidinio kūrėjo susidomėjimo. Mokslinės fantastikos filmas tarp mano darbų atsirado natūraliai, nes fantastika domėjausi dar paauglystėje, perskaičiau labai daug šio žanro knygų. Mokantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), šis susidomėjimas truputį sumažėjo, bet kūrybiniuose darbuose buvo užuominų į siurrealizmą.

Kitas stiprus postūmis atsirasti „Aurorai“ buvo pirmojo darbo, psichologinės dramos „Kolekcionierė“, kūrimas. Su juo apkeliavau daugybę festivalių, kuriuose pamačiau galybę blogų, vienodos tematikos dramų. Žinoma, pasitaikė ir tikrai įtaigių, stiprių kūrėjų, kurių filmai – meno šedevrai, bet jų buvo nedaug. O visi pamatyti blogi pavyzdžiai mane taip paveikė, kad pažadėjau sau dramų nebekurti. Svarstant būsimo filmo idėjas, man didelę įtaką padarė kino režisierius Michelangelo Antonioni.

Mačiau labai daug jo filmų, kurie įdomūs ne juose pabrėžiama istorija, o pačiu buvimu. Įsijautusi į jo kūrinių nuotaiką, užsimaniau sukurti nuotykių filmą, kuris kartu būtų ir meilės istorija. Kai su scenarijaus bendraautoriu Bruno Samperiu pradėjome generuoti idėjas, jis pasiūlė nuotykių žanrą iš realybės perkelti į žmogaus galvą, pasąmonę. Užsikabinau už tos minties ir taip gimė „Aurora“. 

– Tiek režisieriai, tiek aktoriai pripažįsta, kad lietuviškame kine žanro atžvilgiu yra nemažai spragų. Ar „Auroros“ kūrimas buvo sąmoningas sprendimas užpildyti tuščią mokslinės fantastikos žanro lentyną?

Aš asmeniškai nelaikau „Auroros“ grynu fantastikos žanro filmu. Jį priskyrėme fantastinės meilės dramos (angl. sci-fi romance) kategorijai ir supaprastintai įvardijome jį tiesiog kaip fantastinį filmą. Kurdami „Aurorą“, turėjome tikslą pasiekti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio auditoriją, todėl neužteko gilintis vien į tai, kas buvo padaryta mūsų šalyje.

Reikėjo peržvelgti visą kino istoriją, atkreipti dėmesį į praeityje sukurtus filmus. Tuomet pradėjome galvoti, ką mes, kaip kūrėjai, galime įnešti naujo, kuo galime sudominti žiūrovus. Taigi, iš esmės pirma atsirado pati istorija, kuri vėliau lėmė žanro pasirinkimą.

– Ar nebuvo baisu eiti nauju ir neištyrinėtu taku? Su kokiais iššūkiais ir problemomis susidūrėte imdamasi naujo žanro filmo kūrimo?

Tiesa, Lietuvoje tai buvo nauja. Kartais jautėmės, lyg dviratį išradinėtume ten, kur jo išrasti tiesiog nereikia. Lietuviška kino mokykla suteikia žinių, kaip kurti paprastus filmus: kaip pasiruošti, nufilmuoti, sumontuoti, sutvarkyti garsą, atlikti spalvų korekcijas ir viskas, baigta.

Kuriant fantastinį filmą, reikėjo atskirai pasiruošti vaizdo efektams: apsvarstyti, kokie jie bus, su specialistais aptarti, ką įmanoma padaryti, o ko – ne. Filmavimo aikštelėje reikėjo ne tik įprasto, bet ir specialiųjų efektų dailininko. Čia man padėjo kolega B. Samperis, kuris atstovauja vizualiųjų menų pasauliui. Jau rašydami scenarijų, sykiu dirbome ir su vizualine filmo dalimi, kuri B. Samperiui prižiūrint buvo perkelta į ekraną.

Taigi dėl filmo estetikos buvau rami. Be B. Samperio tai būtų buvę labai sudėtinga.Dar viena problema buvo tai, kad filmas yra pakankamai atviras. Aktorių atrankos metu susidūriau su jų baimėmis. Kai kurie, net neperskaitę scenarijaus ir išgirdę apie nuogybes, iškart atsisakydavo. Aš tai suprantu. Kad atsiduotum režisieriui į rankas ir darytum tai, ko jis prašo, turi juo pasitikėti, o aš nelabai turėjau, ką parodyti, dar neturiu pilnos darbų lentynos…

Taip pat teko susidurti su labai stereotipišku požiūriu kuriamo filmo atžvilgiu. Nesvarbu, kad Lietuva yra viena iš Baltijos šalių, didžiosios dalies Europos požiūriu mes – tik posovietinės Rytų bloko šalys. Viena iš Kanų kino festivalio programos sudarytojų matė dar nebaigtą, o vėliau pažiūrėjo ir galutinį „Auroros“ variantą. Po filmo ji pasakė, kad nesitikėjo, jog mes padarysime tokį darbą.

Susiformavęs požiūris, kad mes daugiau kuriame socialinį kiną, taip pat visi žino mūsų dokumentinių filmų kūrėjus. O kai esi jaunas, dar nežinomas režisierius ir atneši kažką naujo savo šalies kontekste, į tave žiūrima įtariai, jaučiamas išankstinis nusistatymas, ko iš tavęs galima tikėtis. Labai sunku šį požiūrį pakeisti ir tuos stereotipus sulaužyti.

– Su kuo konsultavotės iškilus problemoms? Ar užteko Lietuvoje specialistų, kai ėmėtės temos apie žmogaus pasąmonę, komoje esančio žmogaus smegenis?

Rašydami scenarijų, nusprendėme, kad pateikiama informacija turės realų pagrindą. Dėl to visi tekstai buvo derinami su konsultantais, o jų mes pirmiausia ieškojome Lietuvoje. Man labai padėjo prof. dr. Osvaldas Rukšėnas, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas. Jis – puikus dėstytojas, profesorius, neurobiologas.

Atėjau pas jį ir pasakiau, kad noriu kurti filmą apie smegenis, apie neuronų informacijos perdavimą iš vieno šaltinio į kitą, bet nieko apie tai neišmanau, ir paprašiau mane apšviesti. Profesorius sutiko. Po šio bendradarbiavimo supratau, kad mokslininkai tam tikra prasme yra menininkai, jiems patinka avantiūros. Paskui jis mane supažindino su psichologais, psichiatrais, neurochirurgais tam, kad gaučiau visą reikalingą informaciją.

Galima sakyti, jog kuriant filmą bendravau su didžiaisiais Lietuvos protais. Jie labai man padėjo, redagavo tekstus, kad veikėjai kalbėtų medikų ir mokslininkų kalba, kad frazės ir terminai skambėtų ir būtų vartojami taip, kaip tai vyksta realiame gyvenime. Visais kitais medicinos klausimais mane konsultavo mano mama Janina Buožienė, kuri yra terapeutė-endokrinologė. Taip pat ankstyvoje filmo kūrimo stadijoje lankėmės Kanuose ir užsukome į netoliese esantį Sofija Antipolį.

Jame yra mokslinių tyrimų centrai, sutraukiantys įvairiausių sričių mokslininkus iš viso pasaulio, čia jie susiskirstę grupelėmis dirba su tam tikrais projektais. Konsultavomės su jais, žiūrėjome, kaip ir iš kokių šalių atstovų yra sudarytos mokslininkų grupės. Dėl to ir filme atsirado tarptautinė mokslininkų komanda, kalbanti angliškai. Kuriant specialiuosius efektus, taip pat buvo labai daug konsultuojamasi.

Pagrindinė efektus kurianti komanda buvo lietuvių vizualiųjų efektų kūrimo studija „OKTA“. Jiems tai buvo pirmas tokios apimties filmas, bet jie bendradarbiavo su labai patyrusia kanadiečių kompanija „Alchemy 24“ bei su latviais „Cyberpunk“. Vieną sceną filme sukūrė suomiai. Kai kurie efektai buvo prancūzų „La Planète Rouge“ komandos darbo rezultatas, jie taip pat padarė titrus, sutvarkė filmo spalvas, garsą.

Žodžiu, kūrybinė komanda buvo gana išmėtyta. Iš pradžių reikėjo surasti būdą, kaip visiems kartu dirbti, kad visi žinotų, kas už ką yra atsakingi. Efektų gamyba užtruko daugiau nei metus.

– Kaip su naujais iššūkiais susitvarkė aktoriai? Kas jiems buvo sunkiausia? 

Aktoriams nereikėjo susidurti su fantastinio filmo darbo specifika, kai tenka vaidinti tik žaliame ar mėlyname fone ir įsivaizduoti, kad juos puola koks nors monstras. Kadangi „Auroroje“ viskas paremta žmogiškais jausmais, aktoriams tiesiog reikėjo įsijausti ir suprasti, ką jie daro, ko siekia jų personažai, kas su jais vyksta.

Be sudėtingų emocinių scenų, jiems taip pat teko susidurti su daugybe nepatogumų, tokių kaip šaltis, purvas, fiziniai išbandymai. Pavyzdžiui, rudenį visa kūrybinė komanda stovėjo apsirengę žieminėmis striukėmis, o aktoriai pusnuogiai lindo į ledinį vandenį.

– Pakalbėjome apie žanro pradininkų problemas. O kokie pranašumai?

Na, visi dabar sako, kad esu pirmoji Lietuvoje, sukūrusi fantastinį filmą. Tai galėčiau įvardyti kaip pranašumą. O kas dar?.. Net nežinau. Man svarbiausia, kad filmas būtų žiūrimas, jis pasiektų kuo didesnę auditoriją ir vienas sukurtas kūrinys suteiktų galimybę kurti kitą: noriu, kad darbai nesustotų, po truputį vystytųsi, eitų į priekį ir teiktų pasitenkinimą žmonėms. Bet įeiti į Lietuvos kino istoriją irgi gerai.

– Kurį laiką pasigirsdavo minčių apie lietuviško kino merdėjimą, naujų idėjų nebuvimą, finansavimo trūkumą. 2012 m. pasirodė „Aurora“, 2013 m. – detektyvas „Vardas tamsoje“, šiemet spalio pabaigoje ekranus pasiekė siaubo filmas „Rūsys“. Kaip manote, kodėl būtent dabar pasipylė tokia žanrų įvairovė lietuviško kino padangėje? Ar iš esmės kas nors keičiasi mūsų šalies kine – kūrėjai, žiūrovai, finansavimas..?

Manau, kad tam didelę įtaką daro technologijos, kurios sukūrė galimybę filmus paprasčiau pateikti kino teatrams. Taip pat pamažu didėja kino finansavimas.Be to, ateina nauja karta, daug jaunų režisierių, kurie savaime įneša skirtingų minčių, suvokimų, idėjų. Taigi įvairovė atsiranda natūraliai. Dabar, nors ir sunkiai, bet įmanoma pastatyti filmą turint nedidelį biudžetą.

Tai yra galimybė, kuria žmonės, ypač jauni režisieriai, pasinaudoja. O didėjančia įvairove ir filmų pasiūla žiūrovai, manau, tikrai nesipiktina. Tik dar labai norėtųsi, kad kūrėjams pavyktų ir kokybę išlaikyti. Nors… Tai – tik laiko klausimas, nes žiūrovai patys labai greitai „auga“, tampa reiklesni, jiems reikia kokybės. Tai labai svarbu: kokį žiūrovą užsiauginsime, tokį ir turėsime.

– „Auroros“, kaip fantastinio filmo, biudžetas buvo palyginti nedidelis, bet filme pavyko išlaikyti siekiamą kokybę. Ar tai pavyzdys, kad labai norint, galima padaryti daug ir su mažais finansiniais ištekliais?

Taip, galima padaryti, bet tik vieną kartą gyvenime. Visi, kad ir kokį darbą dirbtų, nori gauti atlyginimą, nori išgyventi iš savo darbo. Paprastas žmogus, žiūrėdamas filmą ar skaitydamas knygą, neįsivaizduoja, koks alinantis darbas už to slypi ir kiek laiko bei jėgų į tai įdėta. Vyrauja nuomonė, kad menininkai gali kurti „priebėgomis“ ir pragyventi iš kitų darbų.Iš tiesų, kai kuri filmą, dirbi vidutiniškai 12 valandų per parą kasdien, be išeiginių.

Ir tai trunka mažiausiai metus. Nedidelio biudžeto filmų autoriai paprastai išnaudoja visus draugus, pažįstamus ir jų teikiamas paslaugas. Be to, jie investuoja savo laiką ir net asmeninius finansus. Tokiu būdu galima padaryti tik vieną filmą. Atrodo, kad filmų kūrimas savaime tampa atranka, kurioje išlieka stipriausi. Dažnai į kino industriją įsiliejęs jaunas režisierius sukuria vieną filmą, iš to nieko negauna, neišgyvena ir išeina dirbti kitų darbų. Ateina kitas, sukuria filmą, neišgyvena, išeina. Tokiu būdu galima netekti tikrų talentų.

Kaip kitaip gali atsirasti profesionalai, jei ne dirbant, kuriant, gilinantis ir nesiimant jokių pašalinių darbų? Kinas yra visų menų samplaika: reikia išmanyti scenarijaus rašymą, režisūrą, dailę, muziką, kompoziciją. Jei žmogus neturi laiko į tuos dalykus gilintis ir savęs atiduoti 100 procentų, tai jis gali sukurti tik pusėtiną produktą, kažką sumeistrauti laisvu laiku nuo kito darbo. Ir dėl to turime tai, ką turime. 

– Minėjote, kad fantastikos žanras jums labai artimas. Teko girdėti, kad neseniai išbandėte ir siaubo filmo žanrą, nes dalyvavote sudarant „Mirties abėcėlės“ rinkinį. 

Sukurti siaubo filmą yra ypač sudėtinga, nes dabar jų yra tiek daug, kad pasiūlyti kažką nauja – sunku. Bet tai daryti – labai smagu. Teko prisidėti kuriant amerikiečių antologiją „Mirties abėcėlė 2“ („The ABC‘s of Death 2“), kur į 26 trumpametražių filmų rinkinį įėjo ir mūsų su kolega B. Samperiu kurtas keturių minučių trukmės filmukas.

Tai – siaubo antologija, todėl kuriant reikėjo žinoti ir naudoti šio žanro taisykles. Visi kūrėjai gavo po atskirą abėcėlės raidę. Mums teko raidė K, tad istoriją pavadinome „Knell“. „Knell“ – tai mirties varpai, gaudesys, garsas. Pasižiūrėjome pirmąją „Mirties abėcėlės“ antologiją ir pamatėme, kad labai daug režisierių pasirenka žudynių, arba gore, slasher stilių. Nusprendėme, kad mums reikia kažkaip išsiskirti ir neišduoti savo braižo, likti toje siurrealioje, košmariškoje nuotaikoje.

Norėjome, kad filmas būtų vizualus ir žaistų su įtampa. Mūsų istorijos idėja gimė iš visiškai buitinės kasdienės situacijos, kai du namai stovi vienas priešais kitą ir jų gyventojai nuolat gali matyti kito namo gyventojus, jų siluetus languose, stebėti, ką jie daro. Kadangi projektas – tarptautinis ir filmukai kuriami anglų kalba, mes nusprendėme jį iš viso padaryti nebylų. 

– Tad po viso praėjusio laiko, išbandymų ir patirties su „Aurora“ – galėtumėte pasakyti, kad fantastikos žanrui Lietuvoje yra vietos? O gal ne? Kodėl?

Žinoma, yra. Manau, Lietuvoje vietos yra įvairiausiems žanrams, įvairiausiam kinui. Yra vietos ir autoriniam, ir komerciniam kinui, kad ir kaip juos kartais bandoma tarpusavyje supriešinti. Autorinis kinas kaltinamas tuo, kad režisierius jį kuria sau pačiam, o jau komercinis – skirtas žiūrovui.

Nesutinku, kad reikia priešinti šiuos dalykus, nes kol kas autorinis kinas įdomus pasauliui, o komercinio kino srityje dar tiek nepasiekėme, kad galėtume varžytis tarptautinėje rinkoje. Be to, visi režisieriai kuria filmus žiūrovui.

– Apibendrinant, jūsų nuomone, kokius laikus išgyvena kinas Lietuvoje?

Sakyčiau, auga po truputėlį. Aš nusiteikusi pozityviai. Džiugu, kad daugėja tarptautinės koprodukcijos atvejų, kurie garantuoja, kad kuriamas filmas bus parodytas ne tik Lietuvoje, bet ir kitoje, prisidėjusioje, šalyje. Toks bendradarbiavimas atneša daugiau pinigų, o ir pačios istorijos jau būna visuotinai aktualios, nes siekiama sudominti pasaulį, pritraukti žiūrovus iš įvairių šalių. O jei dar atsirastų didesnis finansavimas, būtų išvis puiku. Jei daugės darbų, atsiras ir daugiau geresnių filmų.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments