Ar internetiniai koncertai pakeis gyvus džiazo pasirodymus?

Virtualus Liudo Mockūno koncertas. © Tomas Terekas

VOXART.lt pradeda straipsnių ciklą, apžvelgiantį, kaip koronaviruso pandemija pakeitė kultūros ir meno lauką bei kaip jis dar gali keistis ateityje. Pirmoji publikacija – apie džiazą, kuris didžiausią magiją tiek atlikėjams, tiek klausytojams sukuria jį grojant gyvai. Stebinančios improvizacijos, aistringi instrumentų solo, degančios muzikantų akys bei čia ir dabar gimstanti kūryba sukuria ypatingą atmosferą scenoje, užburia klausytojus ir sutraukia pilnas sales susižavėjusių muzikos gerbėjų. Sutraukdavo.

Prasidėjo buitis: sėdi namie, sukuri dainą, nusifilmuoji, paviešini Feisbuke, gauni grįžtamąjį ryšį iš auditorijos.

Remigijus Rančys

Visame pasaulyje kultūrinį gyvenimo tempą sustabdžiusi ar bent jau ryškiai sulėtinusi, koronaviruso pandemija neaplenkė ir džiazo. Masiškai atšaukinėjami koncertai, žlungančios gastrolės, laikinai uždarytos ar net bankrotą skelbiančios gyvos muzikos erdvės tapo liūdna naujienų srauto kasdienybe. 

Tačiau nei muzikantai, nei koncertinės salės – pradedant mažiausiomis įrašų studijomis ir baigiant prestižiniais operos teatrais – neleido apmirti nei savo kūrybinei energijai, nei žiūrovų simpatijoms. Vos spėjus įsismarkauti karantinui, eterį užliejo muzikos garsai: menininkai noriai dalijosi savo naujai užgimusiais kūriniais, rengė gyvas koncertų transliacijas tiesiai iš savo namų ar studijų, entuziastingai bendravo su auditorija.

Ši tendencija neaplenkė ir Lietuvos: socialiniuose tinkluose gal ir iš lėto, nedrąsiai, tačiau išties nuoširdžiai ir rūpestingai džiazo muzikantai ėmė dalytis savo darbais. Vieniems tai nebuvo naujiena, kitiems šis pandemijos akibrokštas davė postūmį išdrįsti ir išbandyti naują žanrą – internetinį koncertą. 

Andrejus Polevikovas. © Mantas Gudzinevičius

Koncertai tuščiame kambaryje

Tuo metu, kai karantinas Lietuvoje įgavo pagreitį ir, regis, užsidarė visos kultūrinės erdvės, o žmonės vengė bet kokio artimo kontakto ir stengėsi nekišti nosies iš namų be rimtos priežasties, pianistas Andrejus Polevikovas pradėjo visą karantino laiką trukusį gyvų pasirodymų maratoną. Tiesa, pasirodymai vykdavo jo namuose. Tuščiame kambaryje be klausytojų.

Juos A. Polevikovo improvizacijos pasiekdavo per Feisbuką. Pradėti, kaip pats vadina, karantino maratoną, trukusį lygiai 90 dienų, pianistas nusprendė po to, kai buvo atšauktas pirmasis jo koncertas: „Kaip dabar pamenu: kovo 13 dieną Vilniuje turėjo vykti koncertas ir albumo pristatymas. Deja, renginys dėl karantino pradžios buvo atšauktas. Kadangi taip jau įvyko, pagalvojau, kad pagrosiu tuomet iš namų.“

Muzikantas surengė pirmą tiesioginę Feisbuko transliaciją visai atsitiktinai, nieko neplanuodamas. Sugrojus pirmąjį koncertą, pradėjo plaukti padėkos ir palaikymo žinutės, taigi pianistas nusprendė gyvai pagroti dar porą vakarų, kol galiausiai tai išsivystė į tris mėnesius kiekvieną vakarą vykusį pasirodymų ciklą. „Grojau lygiai 90 dienų, skaičiuojant nuo pirmo atšaukto koncerto iki pirmo, įvykusio po karantino“, – pasakoja menininkas.

Anot jo, toli gražu ne kiekvieną dieną norėjosi sėsti prie instrumento, bet sau ir gerbėjams duotas pažadas neleisdavo sustoti: „Šis iššūkis buvo išties azartiškas. Tiesioginės transliacijos neleidžia pasislėpti, nežinai, ko tikėtis tiek iš klausytojų, tiek iš savęs. Džiazas leidžia improvizuoti, kurti čia ir dabar. Atsisėsdavau prie instrumento ir imdavau galvoti: kaip dabar jaučiuosi, kokia buvo diena, kaip visa tai sugroti?“ 

Paklausus, ką jam davė šis koncertinis maratonas, A. Polevikovas teigia, kad šios transliacijos padėjo jam pažinti save iš naujo: „Tai buvo labai įdomus eksperimentas su savimi. Dažniausiai ruošdamasis groti nemąstydavau apie kūrinį, nes galva buvo pilna kitų reikalų: įsivyravęs naujas režimas, vaikai namuose, ūkio darbai, nuotolinės pamokos su mokiniais… Todėl visada, atsisėdęs prie klavišų, improvizuodavau. Tačiau tos kelios minutės prieš atsisėdant prie instrumento, sukeldavo įdomų, dar nepažintą jausmą ir išprovokuodavo diskusiją su savimi: kas aš toks, ką aš galiu, ko aš noriu, o ko nenoriu gyvenime.“

Pasak pašnekovo, pastarasis dešimtmetis lėkė galvotrūkčiais: koncertai, privatūs vakarėliai, festivaliai, albumų įrašymai ir pristatymai, derybos su užsakovais ir vadybininkais… „Taip ilgą laiką gyveno daugelis muzikantų. Kažkur pamesdavome svarbias detales“, – kalba kūrėjas. Prasidėjus karantinui, privalomas žvėriško tempo sustabdymas vis dėlto turėjo savų pliusų.

Remigijus Rančys. © Visvaldas Morkevičius

Galimybė paremti muzikantus

Apie įsismarkavusio tempo sulėtinimą prabilo ir svingo grupės „The Schwings Band“ lyderis, multiinstrumentalistas Remigijus Rančys. Didžiulis Lietuvoje ir užsienyje atšauktų koncertų sąrašas muzikanto labai nenuliūdino: „Tuo metu buvo visko per daug. Tiek daug koncertuodavome, kad kartais norėdavosi tiesiog ramiai pabūti namuose. Neturėdavome kada atsigręžti į praeitį, permąstyti savo kūrybą, suvokti, kas mes esame, kur veda mūsų muzika. Karantino metu atsirado laiko visa tai apgalvoti. Apėmė savotiška ramybė.“

Nepaisant to, grupės nariai nesėdėjo sudėję rankų: idėjos sklandė ore, telikdavo jas užrašyti, sugroti, o galiausiai – pasidalyti su savo sekėjais socialiniuose tinkluose. „Prasidėjo buitis: sėdi namie, sukuri dainą, nusifilmuoji, paviešini Feisbuke, gauni grįžtamąjį ryšį iš auditorijos. Taip realizavome savo kūrybinę energiją“, – pasakoja R. Rančys. Karantinui šiek tiek atšilus ir prasidėjus repeticijoms, „The Schwings Band“ sumąstė pradėti tiesiogines savo koncertų transliacijas.

Grupės lyderis pabrėžia, kad tai toli gražu ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: svarbu kruopščiai parengti techninę įrašo dalį, užtikrinti gerą interneto ryšį ir garsą, kad vėliau, sugrojus pusę koncerto, nekiltų bėdų, jog jis neįsirašė. Kitas iškilęs iššūkis – bendravimas su auditorija kitoje ekrano pusėje. Grupės gerbėjų sąrašas driekiasi per visą pasaulį, taigi tekdavo su publika bendrauti angliškai. Nepaisant to, kad užsienyje koncertuota tikrai daug, angliškai kalbėta su publika, kai jos nematai, yra didelis žingsnis už komforto zonos ribų.

„The Schwings Band“ savo gerbėjams koncertus dovanojo, tačiau įvedė naujovę: kiekvienas, žiūrintis pasirodymą, galėjo pasinaudodamas internetine programėle skirti norimą sumą kaip padėką už muziką. „Pradėjus pirmąją transliaciją, žiūrovai mus labai maloniai nustebino ir paaukojo gražią sumą, visi labai džiaugėmės. Žinoma, vėliau, kitų transliacijų metu, sumos būdavo mažesnės, tačiau tai buvo labai gera paskata ir įvertinimas mums, kaip kūrėjams. Įžvelgėme tame didelę prasmę“, – teigia muzikantas.

Arūnas Zujus.© Asm. archyvas

Įsitraukė ir koncertų organizatoriai

Prasidėjus karantinui, tiesioginių transliacijų ėmėsi ne tik muzikantai, bet ir koncertinės salės bei renginių organizatoriai. „Mama Studios“, muzikos mylėtojams pažįstama kaip viena ryškiausių laisvojo džiazo erdvių, pavasarį surengė net penkis ciklo „Improdimensija“ koncertus, kurie buvo transliuojami tiesiogiai.

„Ši mintis kilo per patį karantino įkarštį, kai koncertai imti masiškai atšaukinėti. Nežinojome, ko tikėtis, nes net ir po kelių mėnesių turėję vykti pasirodymai buvo atšaukti. Tiesą sakant, net buvo apėmusi neviltis, nežinojome, kaip reikės toliau gyventi, kiek laiko tai tęsis. Todėl supratome, kad turime palaikyti muzikantus ir koncertai gali vykti visai kitokia, neįprasta forma“, – kalba „Mama Studios“ vadovas Arūnas Zujus.

Pasak jo, tokie pasirodymai, kai muzikantai salėje groja tiesiog prieš kamerą, buvo stipri paskata kūrėjams tiek morališkai, tiek finansiškai: visi, žiūrintys tiesioginę koncerto transliaciją, turėjo galimybę pervesti norimą pinigų sumą kaip paramą atlikėjams. „Iš klausytojų iki šiol sulaukiame tikrai didelio palaikymo. Net jei žmonės neateina į renginius, jie dažnai parašo palaikymo laiškus, padaro simbolinius pavedimus vien tam, kad gyvuotų laisvojo džiazo kultūrą skleidžianti „Improdimensijos“ veikla. Mums, koncertų organizatoriams, yra geriau kažką daryti, nei tiesiog sėdėti ir galvoti apie karantiną ir jo draudimus“, – teigia A. Zujus. 

Vis dėlto jokia tiesioginė koncertų transliacija neperteiks to ypatingo jausmo savo akimis regėti improvizuojančius muzikantus. Tai gali būti puiki alternatyva ekstremaliomis sąlygomis, tačiau potyrio prasme šie dalykai nesulyginami. „Koks jausmas gyvai stebėti saulėlydį Nidoje, o po to pamatyti jį televizoriaus ekrane?“, – nusijuokia multiinstrumentalistas R. Rančys.

Nepaisant to, šis naujas internetinių koncertų žanras praplečia muzikos mylėtojų auditoriją, suteikdamas galimybę net toliausiame krašte gyvenantiems žmonėms gyvai išvysti, naujai atrasti, o gal net dosniai paremti dar nematytus kūrėjus. 


Straipsnis parengtas LR Kultūros ministerijos užsakymu. Sutarties Nr. VP-169.

  • 50
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments