Apie mušamųjų magiją

Stebėdama grojantį perkusininką Arkadijų Gotesmaną, vis užduodavau sau klausimą: kaip reikia mušamuosius instrumentus prisijaukinti, kad kiekvienas lazdelės tarkštelėjimas ar šluotelėmis negailestingai braižomas oras ne tik skambėtų, bet ir atrodytų taip elegantiškai? Su Arkadijumi susitikome pakalbėti ne tik apie technines mušamųjų galimybes, bet ir visą perkusijos magiją. 

Man patinka groti ir aš kasdien ieškau muzikos. Improvizuoti tiek klasikinę, tiek laisvąją muziką yra didelė garbė ir atsakomybė.

Arkadijus Gotesmanas

– Arkadijau, ar esate kada skaičiavęs, kiek daugiausia skirtingų mušamųjų instrumentų teko panaudoti vieno koncerto metu?

Taip. Septyniasdešimt. Tai buvo prieš dvejus metus koncerto „Percussion Postcards“ metu. Šis pasirodymas buvo tarsi dedikacija tokiems žmonėms, kaip Sigmundas Freudas, Sylvia Plath, Josifas Brodskis, Milesas Davisas, Jackas DeJohnette ir kt. Scenoje rodėme videoprojekcijas, o aš grojau visais septyniasdešimčia mušamųjų. Visa tai sudarė valandos ilgumo vizualinį perkusinį atviruką. 

 – Septyniasdešimt skirtingų mušamųjų beveik prilygsta ištisai fortepijono klaviatūrai! Kyla klausimas, ar kompozitoriai skiria pakankamai dėmesio būgnų muzikai? Veikiausiai šis instrumentas jų nėra taip pamėgtas kaip smuikas ar klavišiniai. Ar nepasigendate kūrinių grojimui?

Mušamiesiems kūrinių parašyta ne mažiau nei fortepijonui (taip pat su galimybe improvizuoti). Mano grojimo sritys – tai džiazas ir improvizacija, improvizuoju klasikinės muzikos kūrinius. Tam, kad įgyvendintų savo idėjas, improvizacinės muzikos atstovai kartais  „skolinasi“ instrumentus iš klasikinės muzikos baro. Jie patys kuria garsą. Tai darau ir aš. Yra daugybė kūrinių, kurie parašyti būtent mušamiesiems, tik galbūt visa ši informacija dar nėra plačiai pasiekusi mūsų šalies. 

– Ar lietuvių kompozitoriai rašo kūrinius mušamiesiems?

Taip. Mušamiesiems kūrinius rašo Anatolijus Šenderovas, Šarūnas Nakas, Osvaldas Balakauskas, dar nemažai jaunųjų kompozitorių. Būgnams muzika kuriama,  yra nemažai šios instrumentų grupės atlikėjų.

– Atstovaujate tiek džiazą, tiek šiuolaikinę akademinę muziką. Be abejonės, abu šie žanrai skiriasi. Tačiau koks jausmas grojant tiek vieną, tiek kitą?

Akademinėje muzikoje atlikėjas turi nuolat skaityti natas. Čia tas pats, kas perskaityti knygą ir vėliau išmokti ją mintinai. Džiazas yra laisvesnis. Nors pats dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), manau, jog tokio dalyko, kaip džiazo muzika, išmokti neįmanoma. Yra tik akademinis išsilavinimas. Mes mokomės iš tų pačių natų, kurias groja ir atlikėjai, besimokantys klasikinę muziką, tik mūsų jausminė interpretacija yra kitokia.

Net studijuojant mušamųjų meistro Jimo Chapino knygą apie džiazo kombinacijas, į ją žiūrima akademiškai: studentai turi išgroti visus pratimus, juos reikia išmokti mintinai. Tokių knygų su pratimais ir variacijomis (tarkim, vienas pratimas ir dvidešimt variacijų, kaip galima jį sugroti) džiazo mušamiesiems yra labai daug. Taigi, džiazo muzikantams, lyginant su klasikinės muzikos atstovais, groti yra daug sudėtingiau.

Turime išmokti, mintinai žinoti daugybę grojimo variantų ir atiduoti daug daugiau savęs grojimo metu: juk atliekant improvizacinę muziką viskas vyksta čia ir dabar, be parašytų natų, be dirigento, be to, ši muzika niekur iki tol anksčiau nebūna sugrota. Visi galimi variantai turi būti atlikėjo galvoje. Man patinka groti ir aš kasdien ieškau muzikos. Improvizuoti tiek klasikinę, tiek laisvąją muziką yra didelė garbė ir atsakomybė. Esu dėkingas Dievui už man suteiktą galimybę tai daryti. 

– O ką galėtumėte pasakyti apie perkusiją roko muzikoje?

Žinios ir mokslas – tie patys, tik jausmas kitas. Džiaze, kaip minėjau, medžiaga nuolat audžiama improvizuojant, o roko muzikoje ta medžiaga jau yra paruošta: būgnininkas tarsi ją vis gražina, siuvinėja, išpildo, suteikia formą. Teisingas ritmo ir tempo išlaikymas, priverčiantis klausytoją įsigyventi į kūrinį, yra labai sunkus darbas. 

 – Ar yra labai svarbu, su kokiais atlikėjais grojate?

Kartą perkusininkas Vladimiras Tarasovas pasakė labai teisingą frazę: „Muzikantas ir žmogus – du skirtingi likimai.“ Būna, groji su žmonėmis, nors ir prieš koncertą ir po jo, nesivysto joks bendravimas. Būna tokių žmonių, su kuriais pakanka tik akių kontakto. Man labai svarbus bendravimas tarp atlikėjų iki ir po koncerto. Galbūt tai nešiuolaikiška, bet ryšys tarp muzikantų man būtinas.

Grojimą su pažįstamais atlikėjais galėčiau palyginti su savotiška meile, kai per muziką kiekvienas visiškai atsiveriame ir besąlygiškai rodome vienas kitam pagarbą. Muzikuojant su mažai žinomu ar išvis pirmą kartą matomu žmogumi, kartais gali įvykti nesusikalbėjimas, kuris veda prie įtampos. Tarkim, koncerto metu gali „užsidaryti“ raumenys. Na, kad taip nenutiktų, mušamųjų muzikantai turi daug su savimi dirbti, treniruotis. Mūsų, perkusininkų, kūnai paprastai yra labai jautrūs: gali užsispausti koks nors raumuo, ir tąkart grojimas baigiasi.

– Ar jums yra taip nutikę per pasirodymą?

Ne, nėra, tačiau žinau žmonių, kurie tai patyrė. Raumenys užsispaudžia dėl per didelio krūvio, dėl psichologinio nepasirengimo, dėl nesugebėjimo atsipalaiduoti scenoje, dėl nepadaryto apšilimo prieš koncertą. Juk džiazo koncerto metu mušamieji iš esmės nenutyla, o iš paprasčiausios būgno plėvelės mes turime išgauti įvairiausias garso dinamikas: ir forte, ir piano… Prieš kelerius metus mačiau Vokietijoje sukurtą laidą, kurioje buvo pristatomi mokslininkų tyrimai.

Taigi, anot jų, vienas rimtas perkusininkų koncertas pagal sąnaudas prilygsta pirmos vietos laimėtojui pasaulinio lygio bėgimo varžybose. Vokietijoje taikomos gydomosios terapijos – žmonėms duodami dideli kamuoliai, jie daužo šiuos lazdelėmis ir taip „išsikrauna“. O muzikavimą galima prilyginti išsivalymui ir procesas turi įvykti atsipalaiduojant, o ne įsitempiant. Mūsų misija koncerto metu – atiduoti: svarbiausias perkusininko instrumentas yra lazdelė, kuri, kaip rankos pratęsimas, leidžia tai padaryti.  

– Užsiminėte apie treniravimąsi. Kaip ruošiatės pasirodymams? Ar repetuojate kasdien?

Nepaisant to, kad kai kuriems perkusininkams paprastai kasdien repetuoti nereikia, groju kiekvieną dieną. Kai žmogus mokosi, studijuoja, visos žinios sukasi galvoje. O grojimo metu jos „pasileidžia“ į sielą: prie išmoktų technikų pridedi save, ir žmonės išgirsta muziką. Jeigu studijuota gerai, iš lėto, neskubant, įsisavinant žinias, visi mechanizmai – rankos, kojos – yra gerai išsivystę, ir pakanka tik apšilimo bei kasdieninio savo kūrybos pratimų grojimo. Be to, svarbu sportas: fizinis pasirengimas turi būti labai geras, juk dažnai reikia energingai groti dvi valandas be pertraukos, taigi, negali uždusti. Jaunystėje studijoms paskyriau labai daug laiko.

– Kokios dar savybės būtinos džiazo muzikantui be fizinio pasiruošimo? Viename pokalbyje minėjote, kad labai vertinate atlikėjų kuklumą.

Taip. Groti toje šalyje, kurioje gyveni, yra labai sudėtinga. Kuklumas… Jis labai svarbus. Turi suvokti, kad grojimo scenoje akimirkomis tu esi tik laikinas transliuotojas. Dėl to nereikia reklamuotis, afišuotis, šlovinti savęs. Niekada neužmiršiu kompozitoriaus ir muzikanto Gorano Bregovićiaus pasirodymo: baigęs koncertą jis nemoka lenktis, jis kuklinasi nusilenkdamas prieš žmones… 

– Koks jūsų santykis su kitais muzikos instrumentais?

Pirmąjį instrumentą išbandžiau darželyje. Tai buvo metalofonas. Vėliau, lankydamas muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Galiausiai kariuomenėje turėjau groti mušamaisiais, bet dar gavau obojų – grojau juo dvejus metus, tačiau mano kvėpavimo organai pasirodė netinkami šiam instrumentui. Taip pat esu išbandęs ir fagotą bei fortepijoną. Manau, kuo daugiau instrumentų muzikantas geba valdyti, tuo geriau: galiu jaustis kaip dailininkas su kitu teptuku – piešiu paveikslą kitokiais potėpiais, kitokiais garsais. Tačiau šiandieną pagrindinis mano instrumentas yra mušamieji.

– Užsiminėte apie jaudulį scenoje. Ar vis dar jį jaučiate prieš pasirodymus?

Jaudulys privalo tvyroti ore. Nejaugi galima išeiti į sceną šventai įsitikinus, kad viskas tikrai bus gerai? Muzikantai – tik laikini transliuotojai, o jaudulys – tai galvojimas, pasiruošimas, kuris tęsiasi dvi tris pirmąsias natas, o tada pranyksta. Žinoma, daugiausia jaudinamės atlikdami improvizacinę muziką, kai kūryba vyksta scenoje čia ir dabar. Kiekvieną pasirodymą turime suvokti kaip patį svarbiausią ir suprasti, kad esame atsakingi už jo kokybę.

– Ar publika turi įtakos kūrinio atlikimui?

Publika man yra labai svarbus dalykas, nors į ją koncertuodamas stengiuosi nežiūrėti. Aš ją tiesiog labai jaučiu. Kartais būna, kad pradedu groti ir mano akys susitinka su žiūrovo akimis, pradedu žiūrėti į tą tašką… 

 – Šiuo metu dėstote LMTA ir po jūsų sparnu groti mokosi šeši studentai. Kodėl į perkusiją stoja palyginti mažai žmonių, kodėl ši specialybė negali eiti koja kojon su kitomis?

Viskam daro įtaką šalies kultūros politika. Deja, manau, ji muzikantų nepalaiko ir mūsų sritis dar netraktuojama kaip rimta. Lietuvoje yra labai mažai vietų, kur galima groti džiazą, be to, mes neturime džiazo klubo ir dėl to yra tikrai gėda prieš kitas šalis. Kitose valstybėse tokie klubai būna finansuojami valdžios pinigais.Deja, manau, kad jaunam žmogui dabar regimas vienintelis kelias – groti „popsą“, nes iš džiazo muzikos išgyventi  kol kas yra sunku. Tačiau labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie mokosi perkusijos – jie nepaprastai įdomūs, įvairiapusiški.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments