Nuo vasario 4 iki 28 d. „Titaniko“ parodų salės (Maironio g. 3, Vilnius) II-ame aukšte atidaroma grupinė paroda „Per plauką“.
Kūriniai daugeliu atvejų nagrinėja tam tikrą plyšio tikrovėje momentą – kai kasdienybės būvis sutirštėja ir akimirkai pasirodo išvirkščiąja puse.
Viktorija Damerell
Per plauką – momentas, kai akies krašteliu prisiliečiame prie išvirkščios daiktų pusės ir atsiranda dar nepažintų tikrovės sluoksnių nuojauta. Atsiduriame per plauką nuo galimybės tuos sluoksnius apčiuopti, tačiau tik pamėginus užfiksuoti, jie elektrinasi ir kyla į orą, lipdami prie rūbų.
Parodos dalyviai: ateate, Andrius Ivanovas, Beatričė Mockevičiūtė, Džiugas Šukys, Gabrielė Adomaitytė, Jonas Vaitiekūnas ir Valentinas Filipovas, Kęstutis Montvidas, Ona Juciūtė, Rytis Urbanskas, Vykintas Šorys, Viktorija Damerell.
Parodos sumanytoja Viktorija Damerell:
„Jau kurį laiką su kolege Ona Juciūte galvojome, kad norėtume surengti parodą, paremtą menininkų pozicija. Gal tai juokingai skamba, vis dėlto dabar įprasta šiuos du darbus atskirti – kas kuria, o kas kuruoja. Mūsų atveju, pačios būdamos menininkėmis, nusprendėme, kad norėdamos pamatyti savo ir savo kolegų kūrinius laisvai kvėpuojančius, o ne antrinančius kuratoriaus idėjai, turime imtis parodos kūrimo pačios.
Apie parodą pradėjome galvoti dar vasarą, visgi tuomet dar buvo labai sunku suformuluoti, kokios erdvės norėtume, apie ką būtų ta paroda. Tada kilo idėja aplikuoti į Titaniko galeriją – buvo likę labai nedaug laiko paraiškoms teikti ir tas staigumas padėjo apsispręsti. Po truputį pradėjome ruoštis, kai gavome komisijos palaiminimą, o pilnai įsivažiavome gal prieš porą mėnesių.
Išskirčiau du kūrinių derinimo etapus: vienas – vaizduotėje (jis truko ilgiausiai), kitas – kelios dienos salėje. Pirmuoju labiau rėmėmės tiesiog savo nuojauta – kokius darbus norėtume pamatyti kartu, kurie mums pačioms atrodė tam tikru kampu artimi. Neturėjome jokio konceptualaus apibrėžimo, temos. Taigi kūriniai susijungė gana natūraliai. Tik vėliau, kai jau žinojome visus dalyvaujančius autorius, pradėjome galvoti, kas yra tas bendras vardiklis. Jį, manau, atspindi parodos pavadinimas – „Per plauką“.
Juo norėjome pastebėti, jog kūriniai daugeliu atvejų nagrinėja tam tikrą plyšio tikrovėje momentą – kai kasdienybės būvis sutirštėja ir akimirkai pasirodo išvirkščiąja puse. Tuomet atsiranda tam tikra nuojauta, tačiau jos apibrėžti neįmanoma – per plauką ji išslysta nuo bet kokio įvardijimo. Antruoju kūrinių derinimo etapu susidūrėme su žemiškesnėmis problemomis – tiesiog jų išdėstymu erdvėje.
Kiekvienas kūrinys turi savo vidinę logiką ir ja pagrįstus reikalavimus. Į tai stengėmės atsižvelgti labai jautriai, bet neišvengta kompromisų – visomis kebliomis teritorijų susidūrimo situacijomis siekėme surasti aukso vidurį, bet tai kartu reiškė ir tam tikrus paaukojimus. Ši dalis tikriausiai ir buvo didžiausias iššūkis.“
