Rugsėjo 20, 21, spalio 19 ir gruodžio 1 d. 19 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) įvyks jaunojo „Atviros erdvės“ režisieriaus Ado Burkšaičio spektaklio „Honey, I‘m Home!“ premjera. Režisierius A. Burkšaitis iš tiesų nėra diplomuotas teatro meno kūrėjas. Anaiptol – nuo humanitarinių mokslų jį skiria tokie skambūs žodžiai, kaip programavimo studijos Kembridžo universitete bei darbas „Google“ ir „Barclays“ kompanijose. Susijungus informatikos mokslams, smalsumui ir susidomėjimui tobulos amerikietiškos gyvensenos atspindžiais septintojo dešimtmečio situacijų komedijose, gimė neįprasto formato spektaklis „Honey, I‘m home!“.
Kurdamas spektaklį bandau atsinešti žiūrovo matymą, noriu išvengti formalaus aktoriaus ir režisieriaus, kūrybinės grupės ir žiūrovo santykio.
Adas Burkšaitis
Adas Burkšaitis drauge su aktoriais Ieva Savickaite, Valerijumi Kazlausku ir Vigita Rudyte trijų „serijų“ spektaklyje tyrinėja įvairių medijų formą ir turinį: pasirinkti XX a. 7-8 dešimtmečių amerikietiškos televizijos serialai perkeliami į kitą erdvę – teatro sceną, taip dekonstruojant tiek serialo formą, tiek jų siunčiamą žinutę apie amerikietišką svajonę. Toje realybėje egzistuoja ideali šeima, kurios bėdos ir kivirčai prasideda ir išsisprendžia per vieną 24 minučių seriją.
O šiandien, jau nutolus nuo senųjų serialų, spektaklio „Honey, I‘m home!“ komanda klausia: kokios galimybės slypi atlikėjo akistatoje su žiūrovu? Kur baigiasi iliuzija ir ar teatras turi ją kurti, taip glostydamas ir migdydamas žiūrovus? Ar amerikietiškos grožybės tikrai yra gražios? Ar teatre dar apskritai įmanoma iliuzija? Spektaklio režisierius teigia, kad nesiekia nieko pamokyti ar nurodyti vienareikšmiškai gerų ar blogų žanrų – pagrindiniu tikslu čia tampa eksperimentas pačių žiūrovų galvose ir situacijų komedijų rekonstravimas, perkeliant jas į teatro sceną.
Spektaklio režisierius Adas Burkšaitis:
„Teatru domiuosi jau seniai. Studijuodamas programavimą, pradėjau dažnai vaikščioti į spektaklius, sužavėjo šiuolaikinis teatras ir jo galimybės. Tada atėjo noras suprasti daugiau, pradėjau skaityti pjeses, teatro teoriją. Būdamas teatro žiūrovu irgi savotiškai kuri, tik ne scenoje, o savo fantazijoje. Jei spektaklis įtraukia, mintyse kuri interpretacijas, scenų variacijas, personažų vidinius pasaulius ir t.t. Man patinka spektakliai, kurie palieka vietos režisuoti žiūrovams, leidžia sugalvoti savo ženklų sistemą ir per ją skaityti kūrinį. Todėl „ėmiausi teatro“ jau tada, kai pamačiau pirmą spektaklį, o režisuodamas tą darbą tęsiu. Kurdamas spektaklį bandau atsinešti žiūrovo matymą, noriu išvengti formalaus aktoriaus ir režisieriaus, kūrybinės grupės ir žiūrovo santykio.
Spektaklyje „Honey, I‘m Home!“ imituosime serialo žanrą. Kodėl nusprendėme televiziją perkelti į teatro sceną? Į teatrą ateinu iš programavimo, todėl santykis tarp technologijų ir teatro (jei laikysime jį gyvos patirties simboliu) man labai įdomus. Norint kalbėti apie technologijas teatre, natūraliu įrankiu tapo filmai, o konkrečiau – septintojo dešimtmečio serialai. Juose slypi savotiška sinergija tarp klasikinio teatro ir kino. Ruošiantis premjerai, didžiausi iššūkiai yra išlaikyti nuoseklią kryptį ir viziją turint omenyje teatro daugiaplaniškumą. Repetuojant atskiras scenas įsivaizduoti, kaip tai atrodys produkcijoje kartu su scenografija, kostiumais, muzika, apšvietimu ir, žinoma, žiūrovais!“
