Aktorystės kine užkulisiai

Su aktore Severija Janušauskaite susirašinėjame aktorystės meno, teatro bei kino temomis. Jos rašymo stilius unikalus, chaotiškas, ūmus: ji deda prancūziškas-rusiškas kabutes (« … »), mėgsta tarpą po dvitaškio, bet ne po kablelio; rašo ilgus, banguotus sakinius. Mes gavome šią veržlią kalbą sulyginti, sakinius apkapoti, punktuacines svetimybes panaikinti, kad tekstas atitiktų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus. Bet jeigu skaitysite tarp eilučių, išvysite ugnį.

– Severija, jūs iš pradžių buvote teatro aktorė, bet dabar vis dažniau pasirodote kine. Savo ankstesniuose interviu dažnai teigėte, jog kinas užbūrė jus, jog norėtum ir toliau vaidinti filmuose. Kuo jus patraukė kinas? Ką tokio jis turi, ko neturi teatras?

Kažkur esu minėjusi, jog man teatras tarsi literatūra, o kinas lyg matematika. Teatre atsidūriau atsitiktinai, tik baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (turiu omenyje darbą su režisieriumi Jonu Vaitkumi „Jaunimo teatre“), tuo tarpu kiną rinkausi ir siekiau darbo jame sąmoningai, taip toldama nuo teatrinės vaidybos. Kai spektakliuose pradėjo „lįsti“ kino vaidyba, supratau, kad kitaip vaidinti ir nebesinori. Ilgainiui, pradėjus daug filmuotis, teatras nutolo.

Abi sritys turi savą specifiką, kuri reikalauja ne tiek studijų, kiek praktikos. Teatras man labiau intuityvus, momentinis dalykas. Spektaklis kartojasi ir kiekvieną kartą kinta, tekstą turi „paduoti“, labiau svarbi raiški viso kūno kalba, tavo ir partnerių energetika priklauso nuo „čia ir dabar“, o rezultatui ruošiesi ilgokai repetuodamas ir gludindamas vaidmenį, tekstus, mizanscenas.

Tuo tarpu kine viskas vyksta greičiau – filmavimo aikštelėje dažniausiai privalai būti jau pasiruošęs (kartais nutinka ir taip, kad repeticijoms prieš filmą nebelieka laiko), taigi personažas ir jo veiksmai bei žodžiai privalo įtikinti jau įsijungus kameroms. Reikia labai susikoncentruoti, nes vienas didžiausių skirtumų tarp teatro ir kino yra nenuosekli veiksmo eiga: kartais kine emociškai sudėtingą kulminaciją tenka vaidinti proceso pradžioje ir pan. Dar kine egzistuoja mano mėgstamas stambus planas. Ir, žinoma, to, kas nufilmuota, jau nebepakeisi.

Jei reikia trumpai atsakyti į klausimą, kaip vaidinti kine, pati sau ir kitiems atsakau: „Tik nieko nevaidinti“. Kamera apnuogina menkiausią melą, ir teatrinės vaidybos principai čia visiškai nebegalioja.

– Kodėl teatras yra tarsi literatūra, o kinas – lyg matematika?

Visada jausdavau, kad teatre daugiau energijos iššvaistau būdama tarp žmonių, komunikuodama, siekdama bendro rezultato – pokalbiai, analizavimai, „juodos dėžutės“ principas, įelektrinta aplinka, savitos asmenybės po vienu uždaru stogu. Vienas aktorius pareiškė, kad negali pakęsti kino, nes tenka labai daug laukti ir labai mažai veikti.

Man kaip tik šis procesas artimesnis. Kol vyksta technikos derinimas, aikštelės paruošimas, šviesų statymas ir kita, gali pabūti vienas, susikaupti, lėtai gyventi personažo gyvenimą ir nebūti nuolat apsuptas žmonių. Po to malonu energingai „įšokti“ į veiksmą ir neprarasti to dubliams besikartojant, kūrybiškai augti fiksuojant menkiausias detales.

– Kaip vyksta ruošimasis vaidmeniui kine ir teatre laiko ir fizinių jėgų atžvilgiu?

Kelis ar daugiau mėnesių repetuotas vienas spektaklis, vaidinamas kartais net dešimtį ar daugiau metų, nuolat kinta. Tuo tarpu kelis ar daugiau mėnesių filmuotas vienas filmas nebesikeičia ir toliau savarankiškai gyvena savo gyvenimą. Iš patirties žinau, kad dažniausiai vaidmuo „sužysta“ tik maždaug 10–15 spektaklyje, tuo tarpu kine privalai tapti „žiedu“ iš karto.

Teatro ir kino režisieriai visi skirtingi, tad skiriasi ir jų metodai, ir pasiruošimas darbui, ir pats darbas su aktoriais. Kartais abiejose sferose aktoriai įmetami kaip kačiukai į vandenį – turi išplaukti pats, o režisierius kuria tik visumą, formą ir rezultatą. Bet visada laimė dirbti yra su tais, kurie reikalauja pasiruošimo, repetuoja, gal net savotiškai „laužo“ aktorių tam, kad jis sukurtų gyvą personažą, o ne tiesiog egzistuotų ar veiktų organiškai tik savimi, per save.

Teatre vaidmens kūrimas atviresnis, matomesnis. Tai – besikartojantis procesas, kolektyvinis darbas. Kine lygiai taip pat dėliojamos mizanscenos, analizuojamas tekstas, ieškomi personažų motyvai ar kapstomasi po jų praeitį, tačiau čia nuolat lieka ta paslaptis, unikali tik paties aktoriaus technika persikūnyti, įtikinti, nemeluoti.

Egzistuoja tokios kino vaidybos paslaptys, kurių išmoksti besifilmuodamas ar stebėdamas talentingų aktorių darbus. Ir būna atvejų, kai puikūs aktoriai be ypatingo pasiruošimo įsijungus kameroms tampa kitais žmonėmis, ir niekas konkrečiai negali paaiškinti, kaip jiems tai pavyksta, kokį metodą jie naudoja ir kiek pasiruošimo tam skiria. Kartais net ir pats iki galo negali suprasti, kodėl vienas konkretus vaidmuo tau tiesiog ima ir puikiai pavyksta. Tačiau abiem atvejais – teatre ir kine – yra viena: talentingas režisierius visada dirbs su aktoriais ir nepaliks visko tik savieigai.

– Iš kur aktoriaus viduje tiek resursų skirtingiems personažams įkūnyti? Iš knygų, gyvenimo patirties, vaizduotės ar iš paties kūno?

Iš smalsumo. Iš meilės gyvenimui ir noro patirti, pažinti, atrasti, suprasti. Iš paprastumo – tiek aplinkoje, kituose, savyje. Iš tiesos – sau ir kitiems. Iš galimybės visų pirma pažinti save – nuostabų ir baisų.

– Grožis. Kiek šiomis dienomis jis nulemia aktoriaus sėkmę?

Itin dažnai spekuliuojama grožio tema mane, jei atvirai, ilgainiui pradeda erzinti. Juk tik juo dar nesukurtas nė vienas įdomus vaidmuo. Aktorystės meistrystė laikosi ant asmenybės ir intelekto. Pastebiu, jog egzistuoja paradoksalumas tarp kelių stereotipų apie aktorių išvaizdą: vienas jų – kad aktorė negali būti graži ir kartu talentinga. Yra pakankamai daug pavyzdžių, paneigiančių tokį požiūrį.

Bet egzistuoja ir kita pusė – kai aktoriai ar režisieriai pernelyg sureikšmina išvaizdą, kūną, jaunystę,  kuomet svarbesnis tampa ne talentas, o tiesiog pats aktoriaus tipažas ar patrauklumas, priimtinesnis populiariam skoniui. Kartais juokauju, kad būti gražiai šioje profesijoje geriau – taip lengviau panaudojant grimą tapti itin negražia, o štai priešingu atveju būtų gerokai sudėtingiau. Antra vertus, net ir įvertintai už talentą, man dar kartais tenka pajusti tą stereotipinį „išvaizdžios aktorės“ kompleksą. Bet džiugu, kad vis rečiau.

– Ar esate iš tų žmonių, manančių, jog norint sukurti, tarkim, benamio vaidmenį, reikia pačiam pabūti benamiu, nes kitaip vaidmuo nuslys paviršiumi? Ar reikia, norint suvaidinti skausmą, kad ir tau pačiam skaudėtų?

Žmogiškoji patirtis, manau, tikrai dar nepakenkė nė vienam aktoriui, kuriančiam vaidmenį. Kaip tą patirtį sukaupti, priklauso nuo aktoriaus asmenybės, gyvenimo būdo ir jo požiūrio. Nemanau, kad aktorius privalo būti viskuo, kad galėtų tapti viskuo. Aktorius kaip kempinė emociškai gali sugerti kitų patirtis, klaidas ar net jausmus, o vėliau, kurdamas vaidmenį, sukelti į save ir išskleisti pilną charakterio paletę.

Kartais atsitraukimas ir savo būsimo personažo savybių stebėjimas kitame žmoguje leidžia objektyviau vertinti poelgio motyvus ar fizinę emocijų išraišką. Būna, juokauju, kad mes, aktoriai, savotiškai „vampyraujame“ – godžiai geriame visą išorinę informaciją ir kitus, jiems to nežinant. Vis dėlto asmeninė patirtis pripildo asmenybę, išskiria jį iš kitų aktorių, daro unikalų. Manau, geras aktorius visada bus godus gyvenimo ir žinių. Nes viskas – akyse, ir tai ypač pastebima stambiame kino plane.

– Aktorius Valentinas Masalskis yra užsiminęs, jog baigęs vaidinti spektaklį „Kaligula“, kuriame atlikdavo pagrindinį vaidmenį, negalėdavo su tuo įsikūnijimu susitvarkyti – jį vis persekiodavo Kaligulos demonas. Tada ir alkoholis, ir pašliję santykiai su artimaisiais. Ar jūsų sukurti personažai tęsia savo būtį jūsų gyvenime?

Aktorių profesija dažnai mistifikuojama. Vis dar sklando legendos apie bohemą, „įlindusius ir neišlendančius“ personažus, „nepakeliamas“ vaidmens kūrimo kančias ir pan. Dabartinis greitas, ciniškas ir paviršutiniškas pasaulis egzistuoja ir aktorystėje: forma tampa svarbesnė už turinį, aktoriai vaikosi vaidmenų kiekybės, o ne kokybės, knygas keičia internetas, o teatrus – televizoriai.

Aktoriai privalo būti visur ir geidžiami, suktis įvairiausiuose projektuose, būti stiprūs, greiti, vikrūs. Na, ir gražūs, žinoma. Seniai niekas nebefilmuoja filmų tiek, kiek norisi ar reikia režisieriui, ir nebekuria vaidmenų taip, kad irtų šeimos, dingtų draugai, „važiuotų stogas“ ar tektų atsisakyti dar dešimties numatytų darbų. Šiek tiek ironizuoju, žinoma… Kaip ten baigiasi su alkoholiu, žinome iš nesenos liūdnos praeities, bet vis dėlto tai vyksta ne dėl to, jog Kaligula, Hamletas ar Ofelija reikalauja nežmoniškų dvasinių resursų…

Todėl iš tiesų labai gera, kai turi galimybę daug mėnesių filmuojantis gyventi kito žmogaus gyvenimą, galiausiai netapdamas juo. Po sudėtingo vaidmens, net ir suvokdamas, kad aktorystė – tik profesija su savo technika ir meistriškumo paslaptimis, vis dėlto gali pajusti, kaip įsigyventas personažas keičia tave patį, moko, pripildo, įkvepia ar sekina. Svarbiausia, kiek ilgai tu pats valdai personažą ir leidi būti tavyje. Aš stengiuosi uždaryti duris, paleisti jį kiek įmanoma anksčiau ir būti savimi.

– Tad nemanote, kad aktorystė ne tik praturtina žmogų, suteikdama jam galimybę būti kitu ir gyventi kitų gyvenimus, bet ir kažkaip naikina jį, pamažu žudo (galbūt panašiai kaip tabakas)? Ar vis dėlto egzistuoja kažkokia aktoriaus amato tamsioji mėnulio pusė?

Aš labai mėgstu ir gerbiu savo profesiją. Matyt, taip mėgstu, kad net nejaučiu kančios, kai esu kankinama.O jei rimtai – manau, šioje profesijoje pastaruoju metu daugelį labiau sekina kiti dalykai: finansinis nestabilumas, menkaverčiai projektai, vidutinybių ir diletantų kultas, įdomių vaidmenų, istorijų ar gerų režisierių trūkumas. Bet kokio amžiaus aktorių ir apskritai menininką žudo negalėjimas realizuoti savęs, kurti, sukurti.

– Režisierių žiaurumas su aktoriais yra gerai žinoma tema. Pavyzdžiui, sakoma, kad Fritzas Langas, kurdamas klasikinę juostą „M“ (1931 m.), nusviedė pagrindinį aktorių nuo laiptų, kad išgautų iš jo užguito žmogaus miną. Kitas žymus atvejis – japonų režisieriaus Akira Kurosawa filmas „Throne of Blood“ (1957 m.), kuriame pagrindinis aktorius buvo apšaudytas iš tikrų strėlių. Nors jis ir dėvėjo šarvus, galva buvo neapsaugota, ir bet kuri strėlė galėjo būti mirtina. Taip buvo išgautas nesumeluotas baimės jausmas. Ką apie tai manote jūs – pateisintumėte tokį kraštutinį aktorių „minkymą“ vardan kūrinio?

Teatre savo mokytoju laikiau J. Vaitkų. Tai puikus pedagogas, įdomus režisierius ir asmenybė, tačiau turintis savitą, daugeliui aktorių gerai žinomą ir griežtą darbo metodą su aktoriais. Vieni juo piktinasi, kiti – žavisi. Bet, kaip sakoma, silpnieji gandriukai krisdavo iš lizdo, o stipriausieji turėjo galimybę sukurti ryškius vaidmenis.

Visada sakau, kad man labai pasisekė kurti didelius vaidmenis jo spektakliuose ir užsiauginti „storą odą“, valią, atsparumą vidinei tinginystei bei darbo imitavimui – kas mums, aktoriams, labai būdinga. Ta patirtis keitė mano požiūrį į profesiją apskritai, į savo kūno bei proto galimybes, teksto suvokimą ir valdymą, improvizaciją ir aktorinę laisvę.Kine, laimė, irgi teko dirbti su talentingomis ir stipriomis asmenybėmis.

Jei pasitaikydavo atvirkščiai – neslėpsiu – vargdavau, nervindavausi, trūkdavo autoriteto, rezultatas  netenkindavo. Režisierius privalo būti galva aukščiau už visus, visiškai valdyti situaciją, žinoti ką ir kodėl daro. Kartais būdavo taip sunku ir nepakeliama, jog atrodydavo, kad tuoj trenksiu durimis ir su aktoryste atsisveikinsiu. Bet vis sudėtingesni iššūkiai ir keistesni reikalavimai atskleidė man tai, ko galvojau savyje tikrai neturinti.

Kraštutinumai nėra geriausia išeitis, ir despotizmas vardan savęs paties dažnai atskleidžia despoto kompleksiškumą. Tačiau įtikinantis rezultatas atperka viską. O kritiškasis žiūrovas niekada nepamato kūrimo proceso ir lengvai vertina tai, kas sunkai pasiekta itin didelių pastangų dėka.

– O koks yra tas J. Vaitkaus savotiškas ir griežtas metodas su aktoriais? 

J. Vaitkų vadindavau aktoriaus chirurgu arba psichiatru. Betarpiškai bendraudamas su aktoriais, scenoje jis galėdavo atskleisti visus jų trūkumus (fizinius, psichologinius, profesinius ir pan.). Jei kuris ateidavo neparuošęs „namų darbų“, neįvaldęs teksto, fiziškai nestiprus, nemotyvuotas, iš pradžių apie tai gaudavo subtilią repliką, o vėliau atidirbdavo – režisierius duodavo papildomų fizinių pratimų, provokuodavo pateisinti savo personažą. Kai kurie aktoriai neatlaikydavo, apsižodžiuodavo.

Antra vertus, tik taip sugebėdavai kritiškai vertinti save ir tik taip įžvelgti savo silpnąsias vietas ir privalumus. Pamenu repeticijas spektaklyje „Patriotai“. Suvokiau, kaip kalba mano personažas, tačiau efektingai įeiti į sceną nesugebėjau. Režisierius lyg juokais, lyg rimtai tarė: „O tu skrisk, ne vaikščiok.“ Supratau, kad kalbama metaforiškai – reikėjo šėlsmo, jėgos, sūkurio, kitaip tariant, atitrūkimo nuo savo eisenos, kitokios psichofizikos, darbo su savo kūnu. Arba kitame spektaklyje turėjau problemų su partneriu – reikėjo vaidinti įsimylėjusius. Man lyg ir gerai pavyksta, tačiau partneris drovisi.

Režisierius nesusilaikė: išplūdo jį už šaltumą, apkaltino nevyriškumu, provokavo, leidosi į asmeniškumus. Galiausiai partneris užsisklendė. Aš nusprendžiau nepasiduoti. Klausiu režisieriaus, kaip suvaidinti meilės sceną? Gavau vieną įdomiausių ir naudingiausių atsakymų: „Esate du smuikai, vienam jų trūko styga. Taigi grok už du, nes duetas turi įvykti.“

Kartais visi jausdavome, kad režisierius, stengdamasis apjungti partnerius, kolektyvą, dėl bendro rezultato bando atsiremti į aktorius provokacijomis, replikomis apie tinginystę, netalentingumą ir pan. bei išprovokuoti karščiausias emocijas, ypatingą jautrumą, tačiau taip jis savotiškai tikrindavo stipriausius, o tokie vėliau pelnydavo jo pasitikėjimą ir pateisindavo lūkesčius. Už tai gerbiu J. Vaitkų. Matyt, tai buvo „mano“ režisierius, nes sugebėjau ne palūžti, o skaityti tarp eilučių ir atrasti stipriąją save.

– Jums yra tekę susidurti ir su Rusijos kino tribūna. Ar iškyla kokių palyginimų su Lietuva, pavyzdžiui, požiūrio į kiną ir vaidybą, darbo metodų apskritai atžvilgiu? 

Rusijoje aktorius labai gerbiamas. Jei Lietuvoje vis dar visiems turi įrodinėti, kas esi, vynioti save į blizgų ir patrauklų popierėlį, nuolat priminti apie savo egzistavimą, įrodinėti, jog tai – apmokama profesija kaip ir visos kitos, Rusijoje talentu lengvai užsitarnausi pagarbą ir autoritetą. Kiek ten, visų pirma, svarbus tavo darbas ir požiūris į jį, tiek čia svarbesnis esi tu pats, tavo aplinka, viešumas, fainumas ir pan. Kai po pavykusio dublio kolegos girdavo: „Tai štai kokia stipri ta lietuvių vaidybos mokykla!“, viduje šypsodavausi žinodama, kad specifinės kino vaidybos mūsų, aktorių, niekas niekur niekada taip ir nemokė.