Aistės Kisarauskaitės, arba Semiramidės, sodai

A. Kisarauskaitės kūrinys.

Kovo 14 d. 18 val. galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“. Terminas „Semiramidės sodai“ apjungia dvi, atrodo, vieną nuo kitos nutolusias temas – režisūrinės atminties, nebeturinčios materialių įrodymų istorijos, kuri gali būti tik vaizduotės gaminys ir gamtos, tiksliau, augalijos pasaulį.

Į meną žiūriu kaip daržininkas, tad projektų, susijusių su augalais, paraleliai „auginu“ ne vieną.

Aistė Kisarauskaitė

Semiramidės sodai (kabantieji Babilono sodai) – sodų kompleksas, pastatytas senovės mieste Babilone, Eufrato pakrantėje. Neišlikę.

Paroda „Semiramidės sodai“ sudaryta iš kelių skirtingų segmentų, kurių vienas – autorės tėčio Vinco Kisarausko, grįžusio iš Berlyno, kur lankėsi pas ten jau kurį laiką gyvenantį Algimantą Švėgždą, pasakojimas. Po inksto persodinimo ilgą laiką Švėgždai buvo ribojamas geriamų skysčių kiekis ir menininkas kentė nuolatinį troškulį.

Tuomet jis intensyviai kūrė grafikos kūrinius, piešdamas susisukusius, sdžiūvusius nuo sausros medžių lapus, taip stengdamasis savo troškulį palikti piešiniuose. „Susisukę, skylėti, atspausti rudos spalvos dažu, aš aiškiai prisimenu tuos atspaudus.

Jų ieškojau 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje retrospektyvinėje A. Švėgždos parodoje, vėliau, neradusi, tarp sūnaus Martyno turimų Švėgždos kūrinių, klausinėjau menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, tyrusios menininko palikimą Berlyne. Panašu, kad tokių kūrinių iš viso nėra, nors juos ryškiai atsimenu. Todėl ryžausi tiesiog atkurti“, – teigia A. Kisarauskaitė.

Kita dalis – tęstinis projektas, kurio metu autorė kasmet fotografavo žydinčias obelis Vilniuje. Skiepyti vaismedžiai, įsiterpę tarp daugiaaukščių, fabrikų kiemuose, šalia geležinkelio ar prie magistralių, žymi miesto urbanizacijos sunaikintus kadaise buvusius mažus namelius su sodais aplink.

O tarp šių dalių – pieva. Neturinti aprašymo. Didžiulis pievos piešinys (1,6 m x 2,70 m) pieštas beveik pusę metų, lyg meditacija, apjungiantis kitas parodos dalis ir, turbūt, pagrindinis eksponatas. Pievos žolės, kurių nepajėgi sugalvoti jokia žmogaus atmintis. Paroda veiks iki balandžio 1 d.

Menininkė Aistė Kisarauskaitė:

„Visada didžiausias iššūkis yra eksponavimas. Kūrinys yra ne atskiri objektai, gal net puikiai atrodantys, tarkim, namuose, o visa paroda, kurioje ne paskutinę, o greičiau lemiamą rolę vaidina galerijos erdvė. Visa tai apjungti sunku. Turiu prisipažinti – nekenčiu eksponavimo. Čia netikėtai pradeda lįsti sienų faktūra, grindų spalva, koks įdaužtas sienos kampelis, nekalbu apie apšvietimą. Eksponavimas yra nemažas menininko baubas.

Pieva ir Algimanto Švėgždos lapeliai sukurti specialiai parodai, pastarieji turi ir atlikimo nuotykius – mano atmintis piešia grafikos atspaudus, spaustus rudu dažu, tačiau ne ofortus. Paspėliojau, kad tai galėjo būti litografija. Tačiau pradėjus ieškoti, ka galėtų padėti įsisavinti šią techniką, paaiškėjo, kad Lietuvoje beveik neliko meistrų, mokančių išėsdinti, atspausti, dailės prekių parduotuvės seniai nebeprekiauja litografiniais pieštukais. Mirusio menininko nykstanti technika. Turbūt, taip ir turėtų būti.

Viename straipsnyje rašiau, kad į meną žiūriu kaip daržininkas, tad projektų, susijusių su augalais, paraleliai „auginu“ ne vieną. Čia prijungau seriją „Obelys“, ji pradėta dar 2010 m., nors nėra specialiai kurta šiai ekspozicijai, tačiau kaip ir dažniausiai to paties autoriaus kūriniai, turi aiškias sąsajas su kitomis dalimis. Šiuo atveju – per sunaikintus, prarastus pasaulius, kuriuos tik atsimename ir galime atpažinti iš likusių pėdsakų – augalų.“

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments