A. Špilevojus: „Kiekvienas pasipriešinimas yra skausmingas visiems kovos dalyviams“

Aleksandras Špilevojus. © Greta Skaraitienė

Vasario pabaigoje teatro gerbėjus pasieks naujausias aktoriaus, teatro dramaturgo, režisieriaus, Metų panevėžiečio apdovanojimą pelniusio Aleksandro Špilevojaus statytas spektaklis. Panevėžio teatro „Menas“ scenoje iškils Sofoklio mitu „Antigonė“ paremta inscenizacija.

Norėjau patyrinėti tas kitas perspektyvas ir pasižiūrėti į Antigonės istoriją skirtingų ją stabdančių ir su ja kovojančių veikėjų akimis.

Aleksandras Špilevojus

Pats Aleksandras Špilevojus atvirauja, jog būdamas mokyklinio amžiaus mitais per daug nesidomėjęs ir tik vėliau supratęs jų lengvumą bei universalumą, o paklaustas, ką papasakotų pačiai Antigonei, atsako: „Jeigu galėčiau nusikelti į antikos laikus ir sutikčiau Antigonę, mielai praleisčiau su ją vakarą ant Viduržemio jūros kranto“.

Spektaklio pavadinimas „Sustabdyti Antigonę“ sudomina vos jį perskaičius – nuo ko ji bus stabdoma?

Iš pradžių spektaklį norėjau pavadinti „Sustabdyti Antigonę“. Mane domino pjesėje aprašyta galinga Antigonės jėga, kurios nepajėgia sustabdyti nei valdžios įsakymai, nei artimųjų maldavimai, nei mirties baimė. Bet norėjau pamatyti ją kitomis akimis. Esame pratę matyti filmų, knygų, spektaklių istorijas iš pagrindinio veikėjo perspektyvos, bet pasaulyje tokių perspektyvų (kaip ir skirtingų nuomonių, pasaulėžiūrų) yra milijardai.

Todėl norėjau patyrinėti tas kitas perspektyvas ir pasižiūrėti į Antigonės istoriją skirtingų ją stabdančių ir su ja kovojančių veikėjų akimis. Kiekvienas iš jų išgyveno savo dramą ir savo tragediją matydamas jos pasirinkimus, pasipriešinimo veiksmus, nes kiekvienas pasipriešinimas yra skausmingas visiems kovos dalyviams. Man atrodo, kad apskritai labai sveika kartais pasižiūrėti ir pamatyti pasaulį bei save patį taip, kaip tai mato kiti žmonės. Tai leidžia plėsti akiratį, nebūti fanatiškai įsikibusiam tik savo tiesos, sugebėti paleisti savo įsitikinimus, suvokti, kad pasaulis gali būti ir kitoks nei visą laiką jį matei.

Šiame spektaklyje veikia keturi, skirtingai pasaulį, teatrą ir „Antigonę“ matantys, aktoriai, tad noriu, kad atsiskleistų visos skirtingos pozicijos ir požiūriai. Noriu, kad pamatytume, jog visi šie požiūriai turi vietos mūsų pasaulyje. Skirtingai nei tose pamokose, kuriose mokytojai žino, ką turėjo omenyje autorius ir tikisi iš mokinių tik vieno, švietimo sistemos patvirtinto kūrinio interpretacijos ir suvokimo, varianto.

Vis dėlto repeticijų eigoje pavadinimas pakito. Sutrumpinome jį iki paprasto „Anti“. Šis žodis išreiškia pasipriešinimą, nesutikimą. Priešinasi ne tik Antigonė – tam tikra prasme priešinamės teatro stereotipams bei štampams ir mes: aktoriai spektaklio metu liks savimi ir nevaidins personažų, žiūrovai nebus atskirti nuo aktorių ir nesėdės tamsoje, o ir pati Sofoklio drama, kai kurių žmonių akimis, gali pasirodyti visai neatitinkanti to, ką parašė Sofoklis. Pabandysime pakovoti su stereotipais ir sukurti savo antirealybę.

Spektaklis „Antigonė“. © Arvydas Gudas

Sofoklio tragedijoje kuriamas Antigonės paveikslas iš tiesų žavingas: ji ir drąsi, ryžtinga, tačiau kartu ir jautri, švelni, mylinti. Koks bus jūsų, šiuolaikinio teatro scenoje, kuriamos Antigonės vaizdinys? 

Scenoje veiks keturi puikūs, bet vienas į kitą nepanašūs aktoriai. Visi jie turi skirtingus požiūrius į šią tragediją ir jos pagrindinę veikėją, todėl žiūrovai vieno spektaklio metu galės pamatyti bent kelias skirtingas Antigonės versijas, kurias pasiūlys kiekvienas iš aktorių. Tai bus ir ryžtinga, ir fanatiškai užsispyrusi, ir mylinti, ir tik savo norų paisanti Antigonė. Pamėginsime atskleisti skirtingus požiūrius į ją, jos daugiasluoksniškumą. Svarbiausia, kad žiūrovai po spektaklio išdrįstų drąsiai atmesti tai, kas jiems buvo aiškinama apie Antigonę anksčiau, ir pabandytų patys atvirai, drąsiai pasižiūrėti ne tik į ją, bet ir į save bei savo pasaulį, nes požiūrių yra ir gali būti begalybė.

Ką Sofoklio „Antigonėje“ atradote tokio, kas paskatino inscenizuoti šį kūrinį? 

Atradau tai, jog remdamiesi antikiniu mitu, pjesę „Antigonė“ per visą žmonijos istoriją parašė daugiau kaip 60 skirtingųpasaulio dramaturgų. Mane labai sudomino tai, kad šviesiausi pasaulio mąstytojai vis grįždavo prie šio mito ir skirtingais laikais vis permąstydavo bei perkurdavo šią istoriją iš naujo. Mitas yra gyvas reiškinys, kuris yra stropiai perduodamas iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Kai kurie mitai taip niekada ir nebūna užfiksuoti raštu, todėl mitologiniai pasakojimai gyvena ir kinta kartu su žmonija, nors jų prasmė lieka nekintanti.

Mūsų spektaklis yra storytelling, tad mes irgi pasakosime Antigonės istoriją žodžiu. Ir man labai įdomu, kaip ją šiandien pamatysime, kokį mitą sukursime mes? Tikiuosi, kad jis atskleis mums nemažai dalykų, kurių nežinojome apie save pačius.

Suprantu, kodėl mokiniams gali būti neįdomi literatūra, o ypač antika. Bet savo spektakliu bandysime atskleisti visą literatūros grožį.

Naujausias jūsų darbas orientuotas į jaunąją žiūrovų kartą. Antikos kūriniai, tikėtina, nėra pati populiariausia literatūra jaunimo tarpe. O kokia yra jūsų patirtis, už kokių knygų dažniausiai užkliūdavo jūsų akys? Ar pats mėgote skaityti graikų, romėnų mąstytojų kūrinius? 

Mokyklos laikais nebuvau antikos fanas. Buvau dėkingas graikams už demokratiją, teatrą ir olimpines žaidynes, bet tuo metu dar nesupratau, kokia įdomi yra jų mitologija. Problema buvo ta, kad man atrodė, jog visa tai yra baisiai toli, sunku ir nuobodu, nes neturi nieko bendro su mano pasauliu, mano problemomis ir džiaugsmais. 

Vėliau supratau, kad klydau. Klydo ir tie, kurie man bandė pateikti antikos mitus kaip šedevrą. Kai tik supratau, kad mitai nėra sunkiasvoriai, kad juose yra daug žiauriai įdomių dalykų apie mane ir aplinkinį pasaulį, ėmiau jais mėgautis. 

Mokyklos laikais man buvo kur kas įdomesnė ne programinė, šiuolaikinė literatūra (Selendžeris, Pelevinas, Keruakas) ir vieno mokytojo pagalba pamečiau galvą dėl F. Dostojevskio romanų („Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Broliai Karamazovai“). Nors reikia pripažinti, kad tuo metu grojau roko grupėje ir daugiau skaičiau ne romanus, o man patinkančių užsienio grupių dainų tekstus. Tad puikiai suprantu, kodėl mokiniams gali būti neįdomi literatūra, o ypač antika. Bet savo spektakliu bandysime atskleisti visą literatūros grožį ir galbūt vienas, kitas po spektaklio užsimanys atsiversti kokią nors neblogą  knygą.

Aleksandrai, savo statomuose spektakliuose beveik be išimties renkatės storytelling būdą. Į istorijų pasakojimą teatro scenoje gilinatės doktorantūros studijose, o viename savo interviu esate paminėjęs, jog „kiekvieną akimirką yra kuriama ir pasakojama didžioji mūsų visatos istorija. Ir visi mes esame jos fragmentai<…>“. Ką pats papasakotumėte apie pasaulį Antigonei, jeigu nusikeltumėte į antikos laikus? 

Iš tiesų iki šiol savo spektakliuose storytelling naudojau tik fragmentiškai ir prie tokio tipo teatro atėjau pamažu ir visai netyčia. Dabar antrus metus tyrinėju jį doktorantūros studijose ir pradedu taikyti meninėje praktikoje. 

Drąsiai galiu teigti, jog šis spektaklis bus mano pirmasis tikras storytellingas, nes ne kiekvienas spektaklis, kuriame yra daug teksto ir pasakojimo, yra storytellingas. Tai gana specifinis teatras, o jo pavyzdžių Lietuvoje kol kas tikriausiai net neegzistuoja. Kur kas dažniau storytellingą mūsų šalyje taiko ne teatro menininkai, o stand up komikai. Bet esu tikras, kad pamažu jis skinasi savo kelią ir į teatrą.

Jeigu galėčiau nusikelti į antikos laikus ir sutikčiau Antigonę, mielai praleisčiau su ją vakarą ant Viduržemio jūros kranto kur mudu išgertume po taurę gero graikiško vyno, papasakočiau jai kokią nors smagią istoriją (galbūt net išgalvotą ir sumeluotą), kuri, prieš jai einant vykdyti mirtį jai garantuosiančią užduotį, leistų jai patirti truputį šviesos ir meilės. Tikrai nebandyčiau jos sustabdyti. Vien jau todėl, kad tai padaryti būtų neįmanoma, o ir jos istorija mums yra labai reikalinga bei verta tos žiaurios aukos. Bet iš tiesų juk tai neįmanoma. Net ne dėl to, kad negaliu grįžti į antikos laikus, bet todėl, kad ji gyveno mitinėje ralybėje, o aš esu šiame realiame pasaulyje. Bent jau kol kas.

Spektaklis „Antigonė“. © Arvydas Gudas

Sofoklio kūrinyje žmogiškumas, pagarba tradicijoms ir papročiams susipina su politikos bei įstatymo jėgomis. Kurio polio – žmogiškojo ar įstatyminio – esminį pjūvį žadate atskleisti spektaklyje? 

Šių polių neįmanoma atskirti ar pašalinti vieną iš jų, nes tuomet išnyks konfliktas. Tai prilygtų vieno kovotojo pašalinimui iš bokso ringo. Kova dramoje yra būtina – tik kovoje mes matome priešingų jėgų susidūrimą, galime įvertinti jų jėgą, reikšmę ir prasmę mums. Todėl spektaklyje leisime susidurti įstatymo ir teisingumo jėgai su meilės ir ištikimybės jėga. Kaži, ar tokia kova iš viso gali kuriai nors pusei baigtis laimingai ir pergalingai? Leisime skirtingas pozicijas užimti spektaklio aktoriams ir autoriams. Atskleisime jas abi ir pamatysime, kas išeis.

Pjesę pritaikysite išskirtinai Panevėžio jaunimui – akylesnis čia sugebės atpažinti tam tikrus miesto asmenybių prototipus. Ar atskleisite, ko žiūrovas gali tikėtis? Ar tose asmenybėse įžvelgiate sofokliškų bruožų? 

Kiekvienas storytellingo spektaklis yra įdomus tuo, kad jo veiksmas vyksta ne pjesėje aprašytuose erdvėje ir laike, bet būtent ten, kur susitinka aktoriai ir žiūrovai. Tai bus grynas aktorių ir žiūrovų pasimatymas Panevėžio teatre „Menas“. Taip, jis bus mūsų parengtas ir surežisuotas, bet jis nerodys Graikijos, antikos laikų ir panašiai. Tai spektaklis apie aktorius ir žiūrovus. Todėl natūralu, kad ir aktorių pasakojamos istorijos remsis jų patirtimi gyvenant šiame mieste. 

Vis dėlto noriu išduoti paslaptį, kad storytelleriai yra didžiausi melagiai, mokantys įtikinamai pasakoti nebūtas istorijas, tad labai tikėtina, kad spektaklyje susimaišys antikinis mitas, skirtingos jo interpretacijos, šiandienos Panevėžio gyvenimo fragmentai ir neribotos aktorių fantazijos vaisiai.

Storytellingo spektakliai turi ir dar vieną svarbią savybę: net ir po premjeros jie lieka atviri bei kintantys – kiekvienas kitas spektaklis gali turėti pokyčių, kurie priklausys nuo to, kas vyksta mūsų aplinkoje, kur ir kam yra rodomas spektaklis, kokias naujas patirtis išgyvena spektaklio aktoriai, kurie yra ir savo pačių pasakojamų istorijų autoriai. Todėl, kai tik vešime spektaklį gastrolėms į kitus miestus, jis neišvengiamai turės būti kažkiek koreguojamas ir turėti savyje elementų, pasakojančių ir apie tuos žmones ir aplinką, į kurią keliausime.

Ne pirmą kartą spektaklių kompozitoriumi pasirenkate Paulių Trijonį. Ar tai reiškia, jog ir „Anti“ nustebins skambiu, turtingu muzikiniu takeliu? 

Storytellingo spektaklių repeticijas vadinu totalinėmis repeticijomis. Tai reiškia, kad visi spektaklio komponentai – pjesė, aktoriniai etiudai, scenografija, muzika ir panašiai – gimsta vienu metu. Todėl muzika dar tik gimsta kartu su visu spektakliu. Manau, kad ji bus tikrai labai įdomi ir progresyvi. Nepaisant to, kad su P. Trijoniu kartu dirbame jau ilgą laiką, jis iki pat šiol nesiliauja mane stebinti savo originalumu ir naujais atradimais. Panašu, kad šiame spektaklyje jis privers net ir pačius aktorius gyvai atlikti dalį jo sukurtos muzikos. Gali būti, jog tam pasitelksime ne tik muzikos instrumentus, bet ir kitokius muziką skleidžiančius objektus: televizorių, kompiuterį, žaidimų konsolę, mobiliuosius telefonus ir kt.

Storytellingas reikalauja labai sunkaus darbo: aktoriams tenka įsisavinti daug naujos informacijos, įgyti kitokių įgūdžių ir tuoj pat pradėti juos taikyti meninėje praktikoje. 

Spektaklyje vaidina keturi Panevėžio teatro „Menas“ aktoriai Dovilė Klementjeva, Aliona Kuriakina, Martynas Klementjevas, Aidas Jurgaitis. Kaip vyko aktorių atranka? Ar pandemija nepakišo kojos renkantis aktorių trupę? Ar lengvai apsisprendėte kam atiteks pagrindinis – Antigonės – vaidmuo? 

Atranką padariau dar ankstyvą rudenį, man ji paliko labai gerą įspūdį. Gal net per gerą, todėl buvo sunku atsirinkti tik keturis aktorius. Padariau tai su skaudančia širdimi, nes yra dar bent keli žmonės su kuriais labai norėčiau padirbėti. Tikiuosi, kad turėsiu galimybę tai padaryti ateityje. 

Ši aktorių ketveriukė yra nepaprastai graži. Jie įrodo, kad yra ne tik talentingi atlikėjai, bet ir puikūs kūrėjai. Patikėkit, storytellingas reikalauja labai sunkaus darbo: aktoriams tenka įsisavinti daug naujos informacijos, įgyti kitokių įgūdžių ir tuoj pat pradėti juos taikyti meninėje praktikoje. Turiu pripažinti, kad jie susitvarko neįtikėtinai gerai. Padeda tai, kadaktoriai patys turi turtingą asmeninių istorijų bagažą, tad klausytis jų realių ir išgalvotų istorijų, žiūrėti jų improvizacijas „Antigonės“ tema yra vienas malonumas. 

O Antigonės vaidmuo neatiteks niekam arba, tiksliau tariant, jis atiteks visiems keturiems. Kaip minėjau, storytellinge aktoriai pasakoja istorijas, o ne persikūnija į spektaklio personažus, tad tam tikra prasme kiekvienas aktorius vienu ar kitu metu papasakos ir suvaidins Antigonę bei jos istoriją. Storytellinge be jokių problemų tai gali padaryti bet kas: ir moterys, ir vyrai, ir vaikai, ir senoliai. Todėl man pačiam jau dabar yra labai smalsu, kokias Antigones mes pamatysime.

Aleksandrai, esate ne tik aktorius, režisierius, dramaturgas, bet ir Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas. Kuriate teatre, kuris miestiečių ir svečių akį patraukia iš toli. Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie nedidelės, kamerinės „Meno“ scenos?

Ne. Aš labai mėgstu kamerines erdves. Nors esu pastatęs spektaklių ir didžiosiose scenose, dažnai tyčia pasirenku mažesnes sales tuose teatruose, kur turiu galimybių rinktis tokias. Tiek Šiaulių dramos teatre, tiek Juozo Miltinio dramos teatre mano spektakliai „Bagadelnia“ ir „Irano konferencija“ yra rodomi ne didžiosiose salėse. Ir nors kartais manęs prašo perkelti kai kuriuos savo spektaklius į didžiąją sceną, aš esu labai atsargus šiuo klausimu. Kamerinėje erdvėje yra ypatinga aura ir aplinka. Ji sukuria intymumą ir artumą tarp aktorių ir žiūrovų. Ir kai kuriems spektakliams šis artumas yra gyvybiškai svarbus.

Žinoma, yra spektaklių, kuriems reikia didelės erdvės – kitas mano spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre bus didžiojoje scenoje ir užpidys ją visą, nes numatomas itin didelio formato darbas. Bet kadangi storytellingas yra istorijų pasakojimo teatras, o pasakoti istorijas visada yra smagiau jaukiame rate (pvz. gamtoje su draugais prie laužo), o ne didžiulėse salėse nuo aukštos scenos, manau, kad teatras „Menas“ yra idealus tokio formato spektakliui. Be to, būtent šiame teatre aš patyriau daug pirmų kartų:  čia būdamas darželinukas pamačiau savo pirmąjį gyvenimo spektaklį, vėliau čia pradėjau lankyti teatro studiją, čia pirmą sykį pats žengiau į sceną, čia buvo ir mano pirmosios gastrolės. Tad dabar atėjo metas ir mano pirmam storytellingui šiame teatre. Esu dėl to labai laimingas.

  • 211
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments